Tema. Problema. Pagrindinė mintis.

    Pirma mintis: "Žmogus per kančią atranda savo tikrąją būtį". Baisiai primena mokyklą, trūksta tik mokytojos, sakančios, kiek turi būti žodžių, kokiais autoriais reikia remtis ir primenančios, kad būtini svarūs argumentai. Ir rašinio struktūra, nepamirškit struktūros. Bet galvoje argumentuoti nebūtina, nors gal kaip tik derėtų, gal būtų žymiai aiškiau. Ir iš viso, gal gerai būtų, jei viskas turėtų paaiškinimą, tvirtą vieną argumentą, o mintis negalėtų turėti kitų prasmių.
    Bet čia jau nukrypimas į lankas. O tema, iš tikro, tai neaiški. Apie kančią ar apie būtį? Ar apie kančią būtyje? O gal atvirkščiai? Ar galima teigti, kad žmogus yra laimingas? O jei tiesiog - žmogus yra. Jei žmogus yra, tai nebūtinai laimingas. Gal jis kenčia, gal liūdi, gal pyksta, gal bijo, o gal tiesiog yra? Jeigu žmogus tiesiog yra ir nebūtinai laimingas, tai gal jam daugiau nieko ir nereikia? Gal jam nereikia būti laimingu, kad būtų, gal jam pati būtis kelia laimę? Taip išeina, kad žmogus jau vien būdamas gali būti laimingu. Štai kur optimistiškas požiūris!
  O prieš pradedant rašyti galvoje viskas atrodė gerokai kitaip. Kartais ateina tokie momentai, kai nebepatinki pats sau, tavo būtis tavęs nebedžiugina. Nepatinka tai kaip elgiesi, ką galvoji, ką darai, ko nedarai. Tiesiog atrodo, kad viskas kaip ir gerai, bet kažkaip nebedžiugina. Bet pala pala, aš vis dar esu ir jau vien tai yra gerai. Aš esu ir aš galiu tuo džiaugtis. Gal ir ne viską turiu, ko noriu, bet tai netrukdo man būti.     O jei tai netrukdo būti, reiškia neturėtų trukdyti ir būti laimingai.
Mes per daug kreipiam dėmesį į smulkmenas, o jos tik trukdo džiaugtis. Trukdo pasiimti tai, ką mūsų vien mūsų buvimas mums duoda. Aš pavyzdžiui visą kelią namo ėjau susiraukusi. Nevykusiai prasidėjusi savaitė, nevykusi diena, nevykusiai susimoviau vasara ir dar labiau nevykusiai dėl to išgyvenau. O ar verta? Ar sunku tiesiog pasidžiaugti, kad esu. Ir dar ne šiaip esu: šilta, gražu, šviečia saulė atplaukė būrys antyčių palaikyti man kompaniją, gyvenimas aplinkui verda, tačiau pakankamai ramu galvoti. Gera taip būti. Geriau išstumti mintis apie tai kas būtų jeigu būtų, kas būtų jei nebūtų buvę...

Va kaip smagiai buvau, rašiau ir šypsojausi :}

    Geriau metu iš galvos pradinę mintį,
kad žmogus yra, kai nėra laimingas, nes žymiai teisingiau galvoti, kad žmogus yra laimingas. Va kaip.

O čia jau pataisytos nuotaikos pasekmės :]

    Nes kai niekas nenori padaryti tavo dienos gražia, svarbiausia prisiminti, kad vis dar esi tu pats :]