Kai dvejonės ateina nelaiku

Pradėjau daug kuo abejoti. Kaip ir tikėtina, dauguma minčių sukasi apie egzaminus. Nežinau ar gerai padariau nusprendus nelaikyti matematikos (juk tikrai būtų buvę įmanoma prisiversti dar metus pasimokyti), nelaikyti biologijos (net nesimokius būčiau nesunkiai neblogai išlaikius, o jei pasistengus tai gal netgi labai gerai), dailės (lyg ir atrodė neverta vargt, tačiau būtų buvę įdomu pabandyt). Tačiau dabar per vėlu. Lietuvių ir anglų jau praėjo, greitai ateis ir istorija. Tai vienintelis egzas kurio aš bijau. Anie du –sėkmės reikalas, o čia galėsiu nebent pademonstruoti, kad per tuos šešis metus taip ir neišmokau kiek man reikia. O reikia labai daug. Idealu, jei sugebėčiau pasiekti 90 procentų. Tada įstočiau kur noriu, ir nors vienas akmuo nuo širdies nusiristų (o su juo galbūt ir kitas). Taigi nesmagus dabar metas. Dvyliktokai, kurie šiuo metu gal netgi nevisai žmonės, jaudinasi, nervinasi ir bando susikaupti. Nedžiugina tai manęs.

 Bent jau prasidėjo vasara. Tikiu, kad dar bus galima pailsėti, papramogauti ir tiesiog pasimėgauti laisvu laiku. Bet kol kas - paskutinis pasispardymas mokykloje.

Istorija – here I come!

Būna

    Būna, kad pasitaiko atvirumo akimirkų. (Naktis po „Bėk bėk ,žirgelio“)

    Kartai tiesiog būna taip, kad galvoje susikaupia per daug jausmų ir minčių. Nebežinai, ar tavo svajonės gali išsipildyti. Ir darosi graudu, o viskuo tuo nebegali pasidalinti, nes antrą valandą nakties net ir draugės esančios šalia miega. Bet aš ne. Man patinka naktis. Tada atsiveria tinkamiausias laikas apmąstymams. Iš viso naktis yra tobulas metas. Esi vienas, kaip žmogus, asmenybė, individas ar kaip kitaip begalėtum įvardinti. Ir kartais labai gera, kai lieku atsakinga tik už save, atsakinga tik už tai, kiek taisyklingai parašysi sakinius, neatskleisi per daug, nepasakysi per mažai. Mane kartais tikrai erzina, kad aš jaučiu pareigą pasirūpinti kitais, pareigą, kad kitiems būtų gerai, nemąstant ar gerai man. O man nėra labai gerai iš tikro. Aš noriu, kad gerai pasisektų egzaminai (turbūt to nori visi dvyliktokai, tačiau tai man reiškia šiek tiek daugiau...), noriu, kad viskas susitvarkytų ir aš nesijausčiau kaip „kaka“. Norėčiau, kad gyvenime būtų taip, kaip filmuose -  nesvarbu, kaip sekasi pradžioje – pabaigoje laukia laiminga pabaiga.

    Bet kažkodėl taip nebūna. Svajonės neišsipildo, norai dūžta, ašaros nieko nekeičia, o žmogaus stiprybė nieko nereiškia. O gaila. Nežinau kodėl, bet man patinka siaubo filmai. Man niekada nebaisu (aišku aš galiu krūptelėti nuo netikėto momento, bet tik tiek), tačiau psichologinis siužetas sukelia daug minčių. Ten dažniausiai nebūna romantiškų scenų, tragikomediškų situacijų, vietų kurios priverčia kvailai šypsotis, o paskui gailėtis, kad tai ne realybė. Iš viso, aš drįsčiau teigti, kad aš labai jautrus ir jausmingas žmogus, tačiau visa tai paslėpta kažkur giliai po stiprybės, kantrybės ir rimtumo išore.

    Galų gale drįsčiau teigti, kad aš, dažniausiai, gyvendama šia diena, nemoku džiaugtis šia akimirka. Bet man reikia šnekėti. Taip viskas palengvėja, problemos nublanksta, džiaugsmas sustiprėja. O dabar, taip išeina, šnekuosi su savimi. Smagu gi.

    Pusvalandis praėjo. Užsinorėjau miego, nors nenoriu miegoti. Bet man patinka sapnai. Ten dažnai būna žymiai geriau nei realybėj. Bet šiąnakt aš nesapnuosiu.

Sveika besapnio miego ir besisukančios galvos karalyste (visgi žirgelis, šiandien viskas galima).

    Bet aš galėsiu vėliau... Būsiu drąsi... Bet vėliau...