Jis, jam ir apie jį

Yra laiko ar ne, mano smegenis valdo vienas dalykas. O tas dalykas visai nemažas - maždaug 162 cm, nestambaus sudėjimo, šviesiaplaukis. Kai mes pagaliau susitinkam, abu netylim, nors ir ne visada vienas kitą suprantam. Ir aš jam amžinai jaučiuosi skolinga, nes jis man yra viskas. Yra sakoma "Jei ką nors myli, paleisk. Tavo tai bus tuomet, jei sugrįš.O jei ne, tai niekada tau ir nepriklausė." Paleidau - sugrįžo (matyt taip buvo lemta) ir nuo tos akimirkos tikiu - daugiau jo niekada nebe paleisiu. Kada nors jis bus mano.

Taip, bet vis dar neaišku apie ką čia aš šneku. Kas tas žavuolis išvedęs mane iš proto. Duosiu dar keletą užuominų: jam septyni metukai, su juo praleidžiu didžiąja dalį savo laisvalaikio, esam pažįstami jau ketvirtus metus ir jis man pats brangiausias vyras po tėčio. Manot tvirkinu jaunesnius už save? Neapsigaukit, aš ne iškrypėlė. Jis visai ne žmogus, jis - mano gyvenimo arkliukas.

http://www.youtube.com/watch?v=_ImM_L5uPow

Pirmadienis prieš šimtadienį

Šiandien už lango pusto, lyja, sninga ledukais, vėl pusto, o pas mane ant palangės žydi orchidėja, kaip koks su fonu nesiderinantis gyvybės simbolis. Ir aš sėdžiu namie, ir negeriu kakavos, ir nevalgau šokolado - reikia susilaikyti, visgi iki šimtadienio liko tik keturios dienos, reikia bent jau padoriai atrodyti :D Bet nėra taip linksma ,kaip galėtų. Visų pirma, neaišku kokio lygio fiasko patirs mūsų spektaklis, nes kol kas esam pasistūmėję kokius 20 %, o dar šiandien paaiškėjo, kad netenkam vieno aktoriaus, taigi grįžtam dar atgal. Ech... tikrai nekas.

Kitas dalykas - pats šimtadienis. Jau tiek mažai lieka iki egzaminų, o tada kas? Neaišku... Juk taip nusprendžiam į ateitį pusę savo gyvenimo. O dar, kai bandomųjų rezultatai tikrai nedžiugino, tai darosi baisu net pagalvot. Ir ką mes tuos 12-ką metų veikėm? Durnių voliojom, nieko daugiau. Na žinoma, ne visi, bet dauguma tikrai mažai turi kuo pasigirt. Ir kas tada, jei nepasiseks išlaikyti taip gerai, kaip reikia, kad įstotum į norimą specialybę? Aišku, kad stosim kažkur kitur... BET. Bet ar būsim tuo pakankamai patenkinti likusį gyvenimą, ar nesigailėsim, kad galėjom pasistengt labiau, pasirinkt kitą sritį, ir t.t. Blogai, kai iškyla tiek klaustukų, ir dar blogiau, kad jau dabar reikia tiek daug nuspręsti. Bet tvarkos nepakeisim, yra kaip yra, lieka tik susikaupt ir kuo našiau ištverti likusias 100-ą dienų. Taigi, kaip nors :}

Lūžis

Taigi nemažai laiko praėjo, kol galiausiai prasilaužiau parašyti.

Tačiau lūžis įvyko ne tik čia.

Įsivaizduokit, kad šie metai, kaip kad daug kas mėgsta kalbėti, yra paskutiniai. Ir tada viskas. Bum. Nieko nebėra.

Ar jau nuveikėt viską ką norėjot? Padarėt ką nors gero sau ir kitiems?

Aš nusprendžiau, kad dar ne. Tai gi šie metai - visko metai. Gero ir blogo, naujo ir jau bandyto. Jokios sąžinės, jokio gailesčio. Tiesiog pagyvenkim iš širdies.

Jei laimingai gyvensim toliau, tai bent jau bus ką papasakot savo vaikams ir anūkams. O gal net naują "How I Met Your Mother" versiją sukursim :D

Žodžiu pailsėsim vėliau, o dabar laikas tiksi.