Vakar snigo, šiandien pavasaris

Taigi, toks jau tas pavasaris, čia šiaurėje, kad vieną dieną šilta, kitą sninga, o paskui vėl gražu. Ir nežydi dar vyšnios ir slyvos. Ir nežali dar beržai. Bet jau greitai, labai greitai.

Jau nutirpo visi ežerai ir upeliai. Paskutiniai sniego likučiai ištekėjo iš miško pakampių. Ir palengva vėl viskas atgimsta. Ir taip gražu. Visi garsai, kvapai, vaizdai. Gyvybė. Ir šiandien supratau, už ką esu labiausiai dėkinga šiam nuotykiui, o dar tiksliau - Suomijai. Ne tik už žmones, mokslus, draugus, teatrus ar patirtis. Labiausiai už galimybę bastytis po miškus, kokiuose dar neteko būti, ir greičiausiai gal net ir neteks daugiau. Kažkada kai su draugu austru ir dar viena suome šnekėjom, ko mes labiausiai pasiilgom čia būdami, jis sakė, kad kalnų. Na man kaip lygumų gyventojai čia kalnų visai netrūksta. Kaip tik, čia visur kalniukai-pakalnės. Ir dar ne visai maži. Bet šiandien manau supratau, koks tai jausmas. Nes grįžus bus labai keista matyti mišką su mažytėm kalvelėm, bet tik tiek. Be didelių uolų ir akmenų visur. Be mažų šaltinėlių trykštančių tarp akmenų. Be statokų skardžių. Ir vėlgi akmenų. Akmenų visur, didelių ir mažų, samanotų ir švarių, ir visokiausių atspalvių. Nes čia tokių neblogų puntukų gali rast kaip niekur nieko miške riogsančių. Ir visai jie nesiskaito dideli. Na gal tik man. Nes aš tai nepratus.

Ir pilna miške visokių paukščių ir jų balsų. Ir žiedų. Vienų jau bebaigiančių savo darbą, kitų dar besiruošiančių. Balų atspindinčių dangų, sudžiuvusių stagarų, iš naujo atgimstančių mažais lapeliais, mėlynių, besiruošiančių vasaros derliui, kamanių, tyliai dūzgiančių pažeme, voverių ir kiškių, tyliai šlamančių ir bandančių likti nepastebėtais. Gyvybės pilna. Grožio ir pusiausvyros. 

Nors dar ir neatrodo viskas labai gyva, bet pavasaris labai jaučiasi. Ir saulė jau šildo, nebe tik šviečia.

O miškas čia toks rimtas, ne tai kad keli medeliai, bet visa šimtametė giria. Ir visur takeliais. Ir žmogeliai bėgiojantys ar šiaip vaikštinėjantys.

Ir ežerai jau visai nutirpę. Gaila kad iki maudymosi sezono greičiausiai nesulauksiu.

Ir pati va nors kur nors pagaliau įsiamžinau, ką čia tik akmenėlius fotografuoti.

Va taip va visur ir auga atrodo ir medžiai ir krūmai, tiesiai iš uolų

Ant kalnelio apsidairiau

Įsiamžinau dar kartą :D

Į kitą pusę čia dar tokia, kaip ir pelkė. Žodžiu pieva su akelėm į dangų.

Mėlyna žemės akis su blakstienom.

Žydi dar visur.

O čia tai pati juokiausi, kad kaip kokioj
pasakoj - takelis akmenim grįstas
per gūdžią girią.

Ir būna va, kad randi sudraskytą akmenį miške!? :D

O čia, tas krioklukas, kur
 praeitą kartą fragmentas
 buvo.

O va čia, leidausi nuo kalno... Biškuti įšūkis buvo. Net gi kaip reikiant. Bet baigėsi sėkmingai :D

Upeliukas ir žibutės visur. Jų iš tikrųjų milijonai. Kur tik pasisuksi, bus :D

Na ir tramplinai,visu grožiu atsivėrę, šalia slidinėjimo trasos.

Labai jau banalus šitas mano tekstukas šiandien. Bet kažkaip miškas įkvepia. Gerų emocijų ir energijos. Nors dvi valandas kalnais ir kemsynais prasibasčius nuovargis jaučiasi. Bet jėgos kitos jaučiasi. Tos, kur skatina džiaugtis viskuo, kas aplinkui. Nes gamtos jėga visur tokia pat, namai čia ar ne. Nes gamta visų namai.

Darbeliai

Kad nebūčiau jau tokia visiškai blogai ir apsileidus - reikia ką nors parašyti jums :] Nes visai neblogai ir įdomiai gyvenu, tik kad jau deadline'ų tris mėnesius atidėliotų prisikaupė, tai bandau neleist sau visaip švaistyti laiko, ko pasekoje nedarau iš vis nieko :D na gerai, darau iš tikrųjų, tik mažiau nei reikėtų. Todėl per artimiausias dvi dienas košmariškai daug padaryt reikia.

Turiu jau visą kolekciją selfių su kompu padarytų,
 sakau gal parodėlę kada reiks rengt ... :D

Išlydėjau ką tik Damaris, tai lieku gyvent savo butelyje visiškai viena (bendrabutis vadinasi :D). Šiaip ir visai džiugu, nes man be galo patinka vienai gyvent, žymiai daugiau nuveikiu, anksčiau keliuosi ir šiaip darau ką noriu, o ne laukiu kol žmonių aplink nebus (visiška nesąmonė, bet nelabai galiu suvaldyt šitą dalyką). Bet bendrai paėmus - patiko man su ja gyventi. Kažkaip labai netrukdėm viena kitai, nesiskundė, kad aš nebendrauju kartais. Ir šiaip mūsų tokia ir buvo keksiukų ir vyno draugystė. Na ir šiaip maisto. Tai kaip ir neblogai. Ir kai vakar jos draugai buvo atėję atsisveikint - irgi visi tokie keistai savi atrodė, tiek kartų matyti. Net savesni už daug erasmus'ų su kuriais kartu lyg ir mokomės tam pačiam pastate. Bet šie žmonės, kad ir ne draugai, bet vis tiek kažkaip šalia buvo visus tuos keturis mėnesius, tai visai smagu.

Keista matyt nuotraukas iš Lietuvos, kur jau želia žolytė, žydi narcizai ir sakuros, nes atrodo, ne daug čia vėsiau, bet iki žaliavimo dar reik palaukti. Dabar dar tik pats žibučių žydėjimas. Kas iš tikrųjų irgi labai nuostabu, nes aplinkiniuose miškuose jų čia milijonai. 

Šiaip labai keista, bet jau tokios pabaigos nuotaikos ateina, kai be galo gera galvoti, kaip bus smagu grįžus pagaliau susitikti su visais išsiilgtais žmonėm ir visus po tūkstantį kartų apkabinti (čiupinėsiu - neatsiginsit) ir tuo pačiu metu, kažkaip šiek tiek liūdna, nes nesinori šios mielos kasdienybės palikti. Nes gal ir nebuvo čia kažkokia gyvenimą keičianti patirtis, ar stebuklinga pažanga mokslų srityje, ar bendravimo, ar dar ko nors, bet, velnias, kaip man čia patinka. Tokia rami idiliška kasdienybė, kurioje atrandi daug naujų ir senų smulkmenų. Ar kartočiau - žinoma. Ar kažką keisčiau jei galėčiau - vieną dalyką. Būčiau neatidėliojus savo kelionės planų į Laplandiją. Bet visa kita manau liktų taip pat. Nes galima prisivaigt, kaip galbūt būčiau krausčiusis į centrą, turėjus socialinį gyvenimą, susiradus draugų ir t.t., bet tai ne aš Ir kažkokie įsivaizdavimai, kad labai jau gerai būtų buvę kitaip nepadėtų. Būčiau žymiai daugiau nervų išnaudojus, o ir piniginė su kepenim būtų žymiai labiau kentėję. Nes kitaip sunku man prisiverst eit pas žmones ir bandyt bendraut. Už tai teatre smagu, nes ten net stengtis nereikia - kažkaip iš kart visi savi buvo :]

Na ir pabaigai - prieš dvi savaites atsitiktinai pamačiau, jog Tamperėj vyksta žirgininkystės paroda/mugė (nežinau net kaip tokį renginį pavadinti). Tai aišku keliavau. Ne gaila buvo nei pinigų bilietui, nei šio be to nusipirkt, nes ir vėl supratau, kokia svarbi gyvenimo dalis yra žirgai man. Kur norėjosi tiesiog vaikščiot aplink, stebėt žmones, žiūrinėt inventorių, varžybas ir pasirodymus, ir pristatymus, ir viską viską, ir dar pakartot. Labai pasiilgau. Juokiausi, jog net arklio mėšlo kvapo pasiilgau :D Bet, trumpai tariant, buvo smagu ir gera.

Tai va tiek žinučių iš manęs, kitą kart dar ką nors papasakosiu, o dabar jau reik savo darbus rašyt, nes jie patys nepasirašo, kad ir kaip liūdnai ar piktai į juos žiūrėčiau :D

Mažytė kasdienybė, Talinas, Velykos ir trys mėnesiai kaip aš čia

Kasdienybė

Kaip kad praeitą kartą džiaugiausi, jog darbai dirbasi, pradedu gyvent normaliu ritmu ir įkvėpimas bei energija mano draugai, taip šį kart galiu pasiskųsti, jog viskas atvirkščiai. Visiškai negaliu susikaupti, noriu gulėt, skaityt knygas, naršyt kažką internete, bet jokiu būdu ne darbus dirbt. O reikia. Labai :/ 

Darbastalis. Su pačiom saldžiausiom vynuogėm,
kokių kada esu valgius. Rimtai. Kaip netikros atrodė.

Bet šiandien graži diena. Pasiėmiau iš pašto siuntinuką Velykinį iš namų, pagaliau išlindo saulė, mačiau pirmą šalpusnį žydintį ir mažytes garšvas. Ir pumpurėliai ant medžių, matomai, tuoj išsprogs. Trumpai tariant - pavasaris tikrai ateina, laikas gretai bėga, nespėsiu pamatyt, bet reiks jau ir namo kraustytis. Ir gaila, ir džiugu. Bet čia turbūt visiems erasmusams taip. :] Nes kažkaip jau šiek tiek pasiilgau savo nuolatinio gyvenimo, net jei jis ir nei kiek neįdomesnis nei čia. Bet tiesiog toks jausmas, jog čia atostogos, atskira istorija, kuri iš tiesų nevisai įsirašo į tą bendrą knygą. Labiau, kaip priedas. Nes vieną dieną tai bus tik atsiminimas - 5 mėnesiai Suomijoje. O visa kita - liks kur buvę. Ir aišku pasiilgau draugų, šeimos, arklių, kačių ir labiausiai pokalbių. Ir visai ne dėl kalbos ar dar ko. Bet pasiilgau savų žmonių, kurie jau žino kontekstą, kuriems nereikia iš naujo aiškint, kas, kaip ir kodėl. Gali būt kiek nori sarkastiškas, nusišnekėt į lankas, kalbėt metaforom ir pilstyt iš tuščio į kiaurą ir jie vistiek žinos, kas vyksta. Nes jie žino mane, o aš žinau juos.

Mėgstu, kai maistas gražiai atrodo. Prieš velykinės
Velykos buvo praeitą savaitę. Su liepžiedžiais dar iš namų :}

Įdomu tai, jog čia būnant dar labiau išlindo mano vidinis intravertas. Atrodė, kaip tik didelis šuolis iš komforto zonos ir lyg ir turėjau kažkaip persilaužti. Per tiek laiko. Na aišku, kai kuriose srityse patobulėjau. Bet bendrai žiūrint - susikūriau komforto zoną nejučiom pati. O ir likimas įdomiai sudėliojo viską. Nes jei būčiau gavus vietą bendrabutyje centre, būčiau buvus visą laiką apsupta žmonių ir priversta bendrauti. O dabar - turiu tobulas sąlygas būti viena. Ir tik jei jau labai norisi, ieškoti, su kuo pabendraut. Ir svarbiausia, kad nei liūdžiu, nei gailiuosi dėl to. Tas, turbūt, ir blogiausia. Jog aš net ir nenoriu tų žmonių įsileisti į savo gyvenimą. Bet turiu daug laiko pamąstymams.

Čia ežerai - vis dar po ledu. Ir sniego miške pilna.
Bet tirpsta po truputį ir jie. Kur dėsis :D

Visuomet galvojau, jog esu gana atvira žmonėms. Na taip, atsakinėt į klausimus man sekasi žymiai labiau, nei klausti. O tylai užpildyti dažnai randu ką papasakoti iš savo gyvenimo. Bet ta prasme, kokiu būdu jie tampa man svarbūs - niekad nemąsčiau. Nes, iš esmės, man patinka visi žmonės. Vieni labiau, kiti mažiau (natūralu), bet stengiuosi per daug kritiškai nevertinti, o dažnai blogybių net nematau, kol kas nors pirštu nepabaksnoja. Ir man patinka nauji žmonės, karts nuo karto. Bendravimas, kuris neįpareigoja. Kompanijoje taip sakant. Bet ir viskas. Daugiau nieko. Su pakartojimais, karts nuo karto. IR suvokiau, jog paskutinį žmogų įsileidau į gyvenimą 2013 metais. IR nors sutikau daug naujų įdomių žmonių - nope, jie vis dar kažkur šalia, bet ne iki galo. Nesakau jog nerūpi. Bet ne taip labai. Ir išvada tokia - ne taip jau lengva man tuos žmones įsileisti/prisileisti. Ir tam mažiausiai pusmečio reikia nuolatinio bendravimo (+/-, nes priklauso kiek bendrų interesų turim ir kiek bendrų būdo bruožų). Ir kažkaip visai man neparūpsta bandyt kažkokį užsienietį/ę įsileisti į savo gyvenimą. Ar bent jau nesutikau nieko, kas rūpėtų labiau, nei visi atsitiktiniai žmonės (kas yra irgi gana nemažai, nes man rūpi žmonės, nuoširdžiai sakau).

Net nežinau, kodėl nusprendžiau visus pamąstymus parašyt čia.

O tie, kurie labai labai rūpi - nenoriu paleist nei vieno. Galim nešnekėt metus, nesusirašyt savaitėm, bet žinau, jog jie visad bus šalia. Nenutolę nei per centimetrą. Tiesiog bus daugiau medžiagos šnekoms ir tiek. Ir tas baisiai džiugu.

Velykos ir Talinas

Na ir kaip žinote, per Velykas keliavau į Estijos sostinę. Kelionė truko ilgiau, nei pasibuvimas mieste, bet vistiek buvo verta. Ir smagu. Prasiblaškymas iš kasdienybės. Nors ir keliavau viena, dėl to nei kiek neliūdėjau - lengviau ir greičiau. O dar ypač, kai nelabai kaip jaučiausi. 

Įėjimas į senamiestį nuo uosto pusės 

Juokinga, bet pirmą kartą supratau, jog pasiilgau namų. Prekybos centre :D materializmas visiškas, bet tokios gražios kainos ir prekės. Ypač po pastovaus apsipirkinėjimo Lidl. Čia lyg po viso gyvenimo prie Norfos užeit į HiperRimi :D Prisipirkau sūrelių, Selgos sausainių, tirpios kavos 3in1, juodos skanios duonos su grūdais, šprotų, grikių (visą kilą parsitįsiau), tinginio šmotą ir dar šio bei to. Žodžiu laimės buvo pilna kuprinė. Tikrąja to žodžio prasme.

O senamiestis Talino tikrai labai gražus. Kažkuo priminė ir Vilnių, šiek tiek ir suomiškumo turi. Žodžiu savitas ir žavus. Ir nors girdėjau, kad labai klaidus, bet kažkaip mano vidinė navigacija, kaip visad, veikė puikiai. O dar vienoj vietoj prisiplakiau prie turistų, paklausyt, ką gidė šneka. Tai dar įdomiau buvo :D

Daugumos šalių ambasados įsikūrę senamiestyje. Teko ir pro Lietuvos praeiti, bet nebeįamžinau, nes fotoaparatas buvo maistu užkrautas :D

Na ir dar džiaugiuosi, jog teko vėl šiek tiek po Helsinkį pavaikščioti. Kažkaip truputi pamilau tą miestą. Net labiau negu Tamperę, kas keistoka. Bet norisi man ten grįžti dar ir dar.

Taigi tiek to mano gyvenimo, nuotykių ir savianalizės šį kart. Daug darbų šiaip turiu padaryt. Ir nedarau. Bet teks. Nes ir taip jau truputi apleidau miegą. Bet žinau, jog man ilgai taip nebūna. Šiandien net gimė mini haiku apie miegą:

Sleep is love

Sleep is life

Go to sleep

Sleep.

Tokia ta gyvenimo prasmė, pasirodo. Ai ir dar grikiai. Nes jie yra gyvenimo tyrė. Labanakt! :D