Apie pusiausvyrą

Neplanuotai greitai grįžau, bet norėjau pasidalinti šiandienos vieno pokalbio ištrauka ir pastebėjimu. Negaliu atkurti tiksliai, nes bandau verst ir atpasakot iš atminties, bet svarbiausia esmė pokalbio.

Žodžiu kelionė namo iš universiteto. Autobusas. Sėdžiu kartu su vienu erasmusu, saulutė šviečia, kalba kažkaip rišasi. Žodžiu ne taip jau ir nejauku, kaip dažniausiai būna, kai 20 minučių spoksai pro langą tylėdamas. Pokalbis kažkaip pasisuko apie "Miami" klubą (ten kiekvieną savaitę vykstą tūseliai, būna krūvos tarptautinių studentų, pigus alus, lievoka muzika ir šiaip tokia vieta, kur savo malonumui neičiau - pabandžiau ir užteko taip sakant). Ir kažkaip vieną iš dalykų dėl ko man ta vieta nepatinka išskyriau, kad mane užknisa, jog ten pilna bernų, nuotykių ieškančių ir truputi  priekabiaujančių (tik jau kur pabūk viena 30 sekundžių ir jau turi pašnekovą.. :D). Tokių kur iš akių scenarijus matosi, kartais nieko jiems ir sakyt nereikia - prasideda viskas komplimentais, apie šokimą, išvaizdą ar dar ką nors ir greitai pereina "aš noriu tave pabučiuoti". Gali siūlytis gėrimą nupirkt, kavos susitikt ar dar kokius gražius gestus, bet akivaizdžiai matosi, kad jei pasirašytum, tai tikslas tave namo parsivest. Jei ne šį vakar, tai bent kitą kartą. O man tada tik vienintelis noras gražiai į nosį iš kumščio užvažiuot :D bet kadangi nesu labai agresyvi, tai užtenka pasišalint. (Labai jau first world problems, bet whatever).
Tai sako man, kad gerai aš jausčiausi turbūt tik kokiam bare ar klube, kur beveik tik suomiai lankosi. Nes tie per daug drovus bendrauti. Sakau, tai žinoma, tuo man ir patinka suomiai, į lietuvius panašūs, drovūs pakankamai. Nors ir tie kažkaip kalbina, bet kitaip, draugiškiau, jei taip galima pavadinti.

Tai sako man, jo, bet suomės tai visiškai priešingos. Kaip tik pačios bernus kabina. Tada dar patikino, kad iš patirties kalba. Ir pagalvojau, pati, kad teko tokių vaizdelių pastebėti, kad ir kaip mažai klubuose būnu.
Tada sekė komentaras, o kas joms belieka, jei vyrai drovus, tenka pačiom imtis iniciatyvos. Nes kitaip suomių tautos jau gal būtų nebelikę.. :D
Ir tada nusprendėm, kad va, visur yra pusiausvyra, net ir pačiose netikėčiausiose vietose.

Tai išvados mano tokios:

• šaunios tos moterys suomės, pačios vyrus susiranda, susimedžioja ir turi.Va kur lygybė tikra (tarp kitko suomių kalboj nėra žodžio jis ar ji, yra vienas bendras hän)
• Suomijoj vieni pliusai būt erasmusu, nepriklausomai nuo lyties, jei trūksta dėmesio ar šiaip "žmogiško kontakto", arba tave erasmusai dėmesiu apipila arba, jei esi vaikinas - vietinės merginos. 
• akivaizdu, kad vyro suomio nesusirasiu, nes tikrai neisiu, nekalbinsiu ir ant kaklo nesikarsiu

Taigi, toks trumpas trečiadienio pastebėjimas. Kažkaip labai jaučiasi pavasaris artėjantis, vis dažniau giedra. Ryte žymiai šviesiau, gali matyti tekančią saulę važiuojant į paskaitas. Ir vakarais jau nebe taip greit temsta. Džiugu netgi. Ne dėl to kad žiema būtų pabodus, bet labai norisi visa nuostabia gamta pasigrožėti, kai viskas žalia ir gyva.

Jei viskas vyks pagal planą - kita savaitę keliauju į Laplandiją. Laukiu laukiu laukiu! Svajonė mažytė. Ir dar turiu vieną planą kovo pradžiai, tikiuosi viskas eisis kaip planuoju. Tuomet dar vieną mažytę svajonę įgyvendinsiu :] Žodžiu laukit mano nuotykių toliau, pažadu apipilti nuotraukomis ir įspūdžiais - pagaliau internetą turiu. Voohoo!

Ne visai į temą - nuostabus atradimas. Nuostabi iliustratorė Magdalena Korzeniewska. Dalinausi nuoroda, bet jei kartais nežiūrėjot, tai va: http://www.boredpanda.com/tales-in-gel-pens/ O šis būtent paveikslėlis puošia mano ekraną. Ir kasdien žiūrėdama vis dar negaliu atsigrožėti. Ir dar nemažai jos kūrybos įkvėpta The song of Ice and Fire". Žodžiu, nuostabu!

Vasario vidurys

Beveik pasinė nuotrauka, irgi,
 kad nepamirštumėt,
 kaip atrodau :D

Labas! Šiandien pas mane už lango toks oras, kad atrodo visiškas pavasaris jau. Saulutė šviečia, į lauką kviečia, tik kažkaip nosies ten nekišu, bent kol kas.

Planavau šį mėnesį kiek tik įmanoma taupyti pinigus - nesigauna visiškai. Bet nusipirkau normalią knygutę piešimui. Nes kažkaip paskutiniu metu ypač daug įkvėpimo ir idėjų turiu. Tik liūdna bet kažkaip kanalas smegenys-ranka-akys nesusijungia normaliai, ir rezultatais dažniausiai esu siaubingai nepatenkinta. Na bet bandai mokaisi ir tobulėji. Ir nesvarbu kad ir 20 blynas vis dar svyla.

Vis dar neturiu normalaus interneto, kas siaubingai užknisa. Negaliu kartais net nuotraukų į fb įkelt... Taip, taip savimyliškumo protrūkiai juodi man ir šiaip kažkoks dėmesio trūkumas.

Labai pavasariškas jausmas 

Dar vienas super-portretas.
Patinka man šitas.
Mieste visiškai.

Vakar toks baisus liūdesiukas užėjo, nes kaip niekad pasiilgau visų savo žmonių. Ir gėda pripažinti, bet, iš tiesų, šiek tiek laukiu, kol grįšiu namo. Ir tikrai ne todėl, kad man čia nepatiktų. Nes man čia be proto patinka. Tiesiog tiek daug visko palikau, kad kažkaip liūdna matyti, kaip gyvenimas toliau eina, tik be manęs kartu. Labai labai savanaudiškas požiūris, bet labai trūksta to įprasto gyvenimo.Ir kartais tokia tuštuma čia jaučiasi. Ir ne dėl to, kad viena dažnai būna. Vienai kaip tik mažiau tos tuštumos, nes panašiau į įprastą gyvenimą. O žmonės man čia svetimi.

Pirmą kart apsilankiau IKEA -
labai kūl, labai kartosiu
Lietuvėlėj.

Ir dar labiau užknisa, kad kai tik čia kažką rašau atrodo, kad:
a) viskas man blogai;
b) noriu namo;

c) man čia nepatinka;

d) esu nusivylus gyvenimu;
e) man visą laiką liūdna;
f) pasidariau skundų maišelis, nes gyvenimas yra lievas.

Bet tiesa tokia, kad nei vienas iš šių variantų čia netinka. Man čia be galo patinka, tiek universitetas, tiek miestas, tiek žmonės su kuriais būnu arba nebūna, vietos kuriose lankausi ar dar lankysiuosi, tai kad išdrąsėjau tam tikra prasme. Gyvenimas labai gražus, darau daug dalykų, kurių nedarau namie, nes, neva, jiems laiko neturiu. O čia jo turiu į valias. Skaniai darausi valgyt. Klausausi daug geros muzikos. Jei noriu galiu miegot iki pietų. Ir nesikelt iki vakaro. Galiu kur noriu ir kada noriu eit, nes nuo nieko nepriklausau. Ir pradėjau daugiau bendraut su butoke, kas taip pat labai džiugu. Labai džiaugiuosi teatro užsiėmimais, nes po kiekvieno karto, kai einam rengtis paltų ir skirstytis namo, jau laukiu kito pirmadienio. Nes visi žmonės ten be galo mieli, šilti ir draugiški. Ir labai jauku ten. Ir džiaugiuosi, kad pavyksta angliškai improvizuoti. Ir dar prajuokint kitus. Džiaugiuosi, kad galiu bėgioti. Ir stebiu kažkokius keistus savo pedantiškumo pėdsakus. Net eit skalbtis man tam tikra pramoga. Žodžiu, gyvenimas gražus, net neabejokit tuo! :]

Iš pažaidimų, kuriems, pagaliau, turiu
savo nuotraukų :]

Beveik valentinkės atvirukas. Tik ne valentinkės
ir ne atvirukas. Nes 13, penktadienis -
geresnė proga švęsti!

Tai va, pasiskundžiau - kaip visada, pasigyriau - kaip visada. Bet tiesiog taip gyvenu dabar. Ramiai ir maloniai su mažyčiais rūpestėliais, draugais sapnuose, pailsėjimais nuo poilsio, nuolatiniu susirūpinimu dėl Grantuko, ar jam viskas gerai (pastoviai susitinkam bent jau sapnuose), planais planeliais ką veiksiu, kai grįšiu ir kuriuos bandysiu čia įgyvendinti (kai kuriuos jau net rašytis pradėjau). Daug galvoju apie viską ir daug naujo atrandu. Ir tuo džiaugiuosi. Kasdien. :]

Smarkūs apkabinimai, mylimieji! :}

Pasivaikščiojimas iš niekur į niekur.

Naujas mėnuo ir (ne)kokia savaitėlė

Brrr.. Ši savaitė buvo viena iš nemaloniausių išvykus. Nors realiai tai nebuvo ji bloga, dabar atrodo jau visai normali, bet... Pradėkime nuo to, kad tik dvi paskutines naktis pradėjau užmigti naktimis ir tik šiandien pavyko normaliai atsikelti ryte. Nes iki tol, apie savaitę, prasivartydavau lovoje arba kažką praveikdavau iki 4:00-5:00 ryto, ir paskui negalėdavau atsibusti iki 14:00 valandos ir tada vėl iš naujo. Žodžiu užburtas ratas, kurį lydėjo baisus nuovargis, ir visų raumenų skausmas (keista, nes atrodydavo, kad nieko neveikiu, bet net rankos per daug pavargę rašyti :D). Vieną naktį iš viso buvo viršūnė, kai visa pavargus užmigau apie 21:00, tikėdamasi, kad pagaliau pailsėsiu ir susitvarkysiu miego ritmą. Mhm.. Atsibudau prieš vidurnaktį visiškai žvali ir gyvybinga... ir negalėjau užmigti iki 7:00 ryto. Tai jo, kol esu čia jau keturias knygas perskaičiau. Bet dabar nusprendžiau, gal čia pilnatis kalta buvo, nors niekada manęs taip smarkiai neveikdavo, bet panašu, kad paveikė, nes tik dabar pradedu funkcionuoti, kaip pilnavertis žmogus. Ir bandydama atsikratyti energijos pertekliaus pradėjau bėgioti. Na kol kas dar tik tris vakarus bėgau, bet prisiminiau iš naujo, kaip gera, tai manau neapleisiu. Na nebent smarkiai atšaltų. Nes pastebėjau, kad -4 laipsniai, jokios neigiamos įtakos nepadarė, reikia tik apsirengti kaip svogūnėliui, nes neturiu termo drabužių. Ir dar pasimokiau, kad reikia būtinai servetėlių pasiimti, nes, likus ketvirtadaliui kelio, šiluma nosyje kranelį atsuka :D

Juokinga, iš tiesų, kai grįžti ir visa kepurė būna apšerkšnijus/aprasojus. Ir šiaip keista daug prisirengt einant sportuot. bet ką gi padarysi - žiema :D

Antras baisiai erzinantis dalykas - internetas. Šią savaitę pasikeitė tiekėjai - turim naujus modemus ir internetas turėtų būti gal 15 kartų greitesnis... tik kad jo nėra. Na taip teoriškai jis yra, modemas puikiai veikia, rodo dar puikesnį ryšį ir.. ir tuo viskas baigiasi, nes reikalauja kažkokios registracijos, kuri, verta paminėti, tik suomiška. Na nieko, išsiverčiau ten daugumą dalykų - neveikia normaliai, vidury išmeta klaidą ir sako "laikinai ši paslauga neveikia". Bandžiau susikaupus skambint nurodytu numeriu, kur irgi galima užsiregistruoti - atsakiklis ir irgi suomiškai - jei kažko norit spauskit 1 ir t.t Tai vat visą laiką nuo antradienio ryto naudojuosi mobiliuoju internetu (kaip ačiū, kad toks yra), kurio greitis apgailėtinas, bet tai geriau negu nieko, tikrai. Bet sužinojau, kad yra dar kažkoks klientų aptarnavimo numeris, kur turėtų būti galima angliškai šnekėti. O ir butokė iškeliavo pasiaiškinti kas ir kaip su mūsų būstą aprūpinančia kompanija. Žodžiu tikiuosi greitu metu viskas bus gerai. Nes kitiem gyventojams, kurių klausėm, tai užteko pasijungti modemą ir viskas tiesiog iš kart puikiai veikė... :D

Ne į temą: ką tik pro langą mačiau, kaip vaikinas bandė užlipti į kalniuką ir tiesiog atbulas nučiuožė atgal besijuokdamas - reiškia slidoka lauke :D

Ai ir dar pas mane po langu kartais ateina jau ne vienas, bet du kiškiukai. Tik dar nespėjau abiejų įamžinti - pabėgo. Ir šiaip man čia toks kaip ritualas jau, prieš einant miegoti pažiūrėti ar jie yra ir ką veikia.

Nors ir neturiu stovo, bet galima gerai paimprovizuoti su šiukšliadėžėmis, turėklais ir kitais stabiliais dalykais ir labai džiaugtis rezultatais. Nes vakarais čia tikrai stebuklingai gražu!

Trečias nemalonumas šią savaitę - ketvirtadienį pusę dienos galvojau, kad pamečiau raktus. Tai būtų beveik atsisveikinimas su kelione į Laplandiją (važiuosiu jėėė!! :D) nes būtų kainavę gal 200 eurų, už tai kad pamečiau, už naują raktą ir dar plius ten tokia magnetinė kortelė kartu prikabinta, kad po universitetą vaikščiot galėčiau. Žodžiu stresiuko buvo, bet pasirodo, kad dėl savo skubėjimo, neišsimiegojimo ir bandymo dar kažką padaryt paskubom su internetu palikau raktą tiesiog kambario duryse (visą laiką jį čia laikau, kad netyčia kambario durų neužtrenkčiau). Žodžiu laimingai praslydau, bet dabar jau visiška paranoja ar ko nors nepamečiau ir nepalikau, kur nors, netyčia.

Yra čia toks vienas tiltukas spynutėm apkabinėtas. Pasijaučiau, kaip visiška turistė, bet galiausiai nesusilaikiau. Nes čia jau toks miestas kad nori nenori, labai greita įsimyli ir kaip namie jautiesi.

Reiktų kažkaip išmokt nebepirkt naujų rūbų (žinau žinau, kad aš secondhand'ų maniakė), reiktų dar daugiau vaikščiot, reiktų daugiau bendraut  (kai kuriais atvejai tikrai ne, džiugiai nuo to susilaikau :D), daugiau mokytis savarankiškai, nes paskui užgrius viskas vienu metu, reiktų mažiau valgyt sausainių (jie tokie skanūs.. :D), daugiau piešt ir fotografuot, pagaliau pradėt mokytis suomių kalbos, žiūrėt daugiau filmų, o ne serialų ir aišku labiau vertint kiekvieną dieną čia. Nes laikas bėga siaubingai greit. Bet negali gi taip lengvai prisiverst viską iš karto daryt. Aš geriau po žingsnelį toliau eisiu savo keliu. Kaip katinas, kuris mėgo vaikščioti vienas, geriau eisiu be kompanijos, bet eisiu, ten kur noriu aš :]

Kaip visada - linkėjimai, apkabinimai ir pasiilgimai iš nuostabios, snieguotos, jaukios ir jau tokios savos Tamperės :}

Nežinau

Tikrai nežinau ar dabar tinkamas metas ar nuotaika rašyti, bet katik supratau, kad erasmuse dalykai vyksta visiškai kitaip, nei realiame gyvenime. Aš labai prie to nepratus ir labai nesuprantu. Turbūt tiek.

p.s. radau labai fainą klubą čia, ne tokį gerą, kaip muzikos rusys ar alaus namai, bet palyginus tikrai neblogą, ypač kai gali įeit nemokamai su studento pažymėjimu :D bet ir šiaip nebloga vieta. Na ir ašku kaip visad gal keturi visiškai atistiktiniai žmonės niekaip negalėjo patikėti, kad aš ne suomė. Ką galiu pasakyti - tikrai mano šalis, jei jau visiems atrodau kaip vietinė :D