Mažai žodžių, daug prasmių. Kas?

 Viskas yra labai nepastovu. Keičiasi kai nori ir kai ne. Gerai, bet ne visada. Nors permainos neveda atgal.  Bet ar būtų įdomu, jei būtų lengva. Aš atsakymas - bet ar visada norisi jį žinoti?..
 Kam planuoti ateitį? Neverta, neapsimoka, nebūtina?.. Bet nori žinoti rytojų. O jeigu jo nebus - nebereikės. Bet kažką žinoti tai reikia. Ar ne? O kas toliau? Be planų, nebus tikslų. Viskas buvo, yra, bus. Taip ir liks. Amžinas apskritimas. Gyvybės ratas.  Bet kas toliau?.. Ar žinai, kas tu? Kur ta tavo riba? Ar tu pats ja nubrėži, ar tik patiki kažkuo? Ar reikia? Tai žinoma. BET KAM? Ar tikrai tau? Ar tik kitiems? Kad būtų lengviau?... KAŽKAM... Bet ar reikia? Ne tik gali, bet ir nori? Svarbiausia nuspręsti. Geriau vėliau nei niekada.
 Kaip žiūri taip ir matai? O jeigu nežiūri? Nematai? Matai nežiūrėdamas. Šaunu. Bet ar gerai? Tai kurgi tu žiūri? Ir ką matai? Užtenka žiūrėti ar nori ir būti? Užtenka būti ar nori naudos?
Tai kur tas atsakymas, galvoj pasislėpęs? Kas jį iššauks. Ne aš. Kas bus tas "tu"? Ar Jūs? Jie? Jos? Kur jūs?  Išlyskit iš iš žiemos miego. Visgi pavasaris. Vėlyvas bjaurybė. Bet vistiek geras. Pabudimas ir gyvybė, vanduo ir šiluma. Amžina, kad ir be mūsų.. Be manęs. Buvo, yra, bus.. Žodžiuose. Ir kitur.
 Nes laikas yra niekas. Tai, tik skaičiai. Žodis kuris neegzistuoja realybėje. Reiškia daug. Bet iš tikrųjų nieko.
O šachmatais žaist dar nemoku.

 ***

 Vaizduotė - tai vienintelis ginklas kovoti su realybe. O čia - lapė pasipuoši drugiais. Kartu. Šviesa šildė mus. Ir kas kart vis kitaip.

 Mažai žodžių, daug prasmių. Kas? - "Atsakymas. Bet nebūtinai tiesa"

P.S. Nežinau iš kur pas atsakymą, tiek klausimų. Garsiai neištartų. Kaip priklauso.

Apie gimtinę

Taip jau yra, kad labai myliu savo gimtąjį miestą (taip, savo svarbumu jis man pakankamai didelis, kad nevadinčiau jo miesteliu). Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu iš Anykščių, gražiausios gamtos ir didžiųjų rašytojų krašto. Būtent ši vieta išugdė dabartines mano ir mano draugų vertybes. Čia prabėgo mano nereali vaikystė, apsupta gamtos, pievų, upės ir kiemo draugų. Čia aš kas rytą pėstute ėjau į mokyklą, vėliau dailę, šokius, dar vėliau važiavau į žirgyną ir turėjau galimybę kiekvieną dieną stebėti metų laikų pokyčius. Tik dėl savo gyvenamosios vietos gavau galimybę pamatyti pabėgusį iš ganyklos arklį, pasimetusį vaikštantį mašinų stovėjimo aikštelėj, prie balkono besiganačias avis ir vištas, per 5 ar 10 minučių pasiekti draugus, nueiti grybauti į šalia esantį beržynėlį, ryte nubėgti iki upės ir kitaip nepakartojamai leisti laiką. Kas be ko, artimesnėj ar tolimesnėj ateity svajoju vėl čia grįžti. Ilgam. O ne atostogoms.

Tačiau dabar, ta dalis, kai aš čia atostogauju. Na ir žinoma, vis dar gyvenu. Tik ne visą laiką. Ir čia yra daugybė man mielų vietų ir net porą kur man tikri namai. Bet dabar norėčiau pakalbėti apie vietą, kuri man be galo brangi, svarbi ir graži. Tiesiog neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai geležinkelio tiltas. Tvirtas ir stiprus, griūvantis ir rūdijantis ir visada toks pats gražus.Tiek daug kartų ten būta ir emocijų palikta, baimių įveikta ir džiaugsmo patirta. Tai daugiau nei tiesiog tiltas, tai - mano gyvenimo tiltas. Tiltas tarp praeities ir dabarties, laimės ir nevilties, tiltas kuris išklauso, paguodžia, paaiškina ir padeda suprasti. Tiltas, kurį aplankysiu dar daug daug kartų... :]