Paskutinioji

    "Su kuo sutiksi tu naujus metus, su kuo į žvaigždes palydėsi senus..."
     Kaip ir kiekvienais metais, greičiau ar lėčiau ateina jų pabaiga. Ir kaip ir kiekvienais metais prasideda didysis galvos sukimas, ką per juos veikti, kaip atšvęsti, kaip paminėti. Iš vienos pusės pagalvojus, kam to reikia? Šventė ir tiek. Ne iš tų, kaip pavyzdžiui Kalėdos, kai norisi ramiai pabūt su šeima, bet ir ne koks gimtadienis, kai rūpi griausmingai paminėti prabėgusius metus. Tai dėl ko taip norisi, kad naujųjų šventė būtų tobula ir nepamirštama? Greičiausiai dėl to, kad visiems puikiai žinomas nusistovėjęs posakis "Kaip sutiksi naujuosius, tokie bus ir visi likę metai". Bet bent jau iš savo pusės, norėčiau jį paneigti. Iš tikrųjų, man atrodo, kad nė karto ir nesu šventus naujų taip, kad viskas būtų buvę nepakartojama ir idealu. Bet dėl to tikrai nereiškia, kad visi metai būdavo prasti.
     Iš vaikystės ryškiausi naujųjų atsiminimai žinoma labai linksmi ir mieli. Visada tradiciškai varydavom pas tėvų draugus, į pirtį ar šiaip į svečius, dažniausiai rinkdavomės su kaukėmis ir visokiais vaidmenimis, o fejerverkų lipdavom žiūrėt ant šalia esančio kalno, kur šokinėdavom per laužą, šokdavom, dainuodavom, ir paskui žinoma voliodavomės nuo kalno (svarbiausia naujųjų tradicija). Ech, kaip tada būdavo linksma...
     Gal tik vieni naujieji ypač įstrigę, kai ėjom švęst pas "Edmą", bėgom, slydom ir griuvom nuo kalno, draugė bičiuliavosi su beisbolo lazda, o aš atsibudau plaukais sulipusiais nuo šampano. Gal ir nebuvo viskas tobula, bet tikrai buvo daugybė linksmų akimirkų, kurias verta prisiminti ir paminėti dar ir dar kartą.
     Pernai metų ryškiausi atsiminimai tai daug skanaus maisto, fejerverkai ant Kalitos kalno, mistiniai šokiai su visokiais sudėtingais žingsneliais ir aišku baisiai skaudžiai nubrozdinta ranka. Blogai tikrai nebuvo, bet per daug visokių keistų jausmų buvo persipynę, kad užskaityčiau kaip vieną linksmiausių švenčių.
    Dar kartais, po naujų sužinai, kad šventei visai kitur, nei iš tikro buvai. Ir tai tau pasako mama :D o paskui tik, kai jau viską išsiduodi, tai ir pati prisimeni, kad trumpam buvai ir tuos draugus aplankius. Bet kažkur bastytis be tikslo - neapsimoka. Ypač jei lauke normalus šaltukas spaudžia...
    Šių naujųjų planavimas - iš viso katastrofiškas.. Prasidėjo viskas taip, kad pagal planą jau turėjo būti tobula. BET.. Iš pradžių pradėjo byrėti svečių sąrašas. Sakom, nesvarbu, ne problema čia. Paskui dingo vieta. Na nieko, kaip nors išspręsim. Tada dingo ir atsarginė vieta... Didieji planai "Imt Vilnių" irgi turi daugiau spragų nei pliusų... Ir tada netikėtai atsiranda ir vieta, ir nauji žmonės... Likus vienai dienai...:D
     Ir būtent tada supranti, kad tobulų akimirkų planuot negalima, nes gausis visai kitaip ir visas nuostabumas dings. Jos turi būti netikėtos, tuo jos ir tokios geros. O kadangi naujieji yra tokia šventė kurią planuoji, ji geriausiu atveju gali būti puiki. (Na aišku gali prisidėti kelios netikėtos smulkmenos ir pakelti lygį iki nereali, bet to jau nesuplanuosi).
    Svarbiausia, mano manymu, per naujuosius yra žmonės su kuriais tu būni, kuriems tu skambini, apie kurios galvoji, nes su jais ir susiję ateinantys metai. Nei vieta, nei alkoholis, nei muzika to nepakeičia. Svarbiausios naujųjų detalės yra mūsų viduje, o ši šventė ir skirta jomis pasidalinti!
    Tad mylimiausi, brangiausi ir kitokie -iausi žmogeliai: tegu kita savaitė būna geresnė, nei besibaigianti, kitas mėnuo geresnis už praeinantį, o kiti metai - geresni už šiuos. O kas telpa į žodį geresni, spręsti jau jums! Linksmo šventimo :}

Du girininkai

Du girininkai miške kirto medžius. Kamienai buvo neregėto dydžio, stori, tvirti. Abu vyrai vienodai mikliai darbavosi kirviais, bet dirbo skirtingai: vienas kirto savo medį smūgis po smūgio, nesustodamas, tik trumpai kvėptelėdamas oro.

Antrasis kas valandą stabtelėdavo atsipūsti.
Saulei leidžiantis, pirmasis medkirtys savo darbą tebuvo įpusėjęs. Žmogų merkė prakaitas, jis jautėsi mirtinai nusiplūkęs ir vos nulaikė rankose kirvį. O antrasis savąjį medį jau buvo ramiai bebaigęs kirsti, nors jiedu pradėjo darbą kartu ir abu medžiai buvo vienodo storumo!
Pirmasis girininkas netikėjo savo akimis:
- Nieko nesuprantu! Kaip tau tai pavyko, nors ir ilsėjaisi kas valandą?
Antrasis nusišypsojo:
- Tu matei tik tai, kad aš ilsėjausi. Tačiau nepastebėjai, kad ilsėdamasis galandau kirvį.

Tavo dvasia – tarsi kirvis. Neleisk jai surūdyti. Kasdien ją truputį pagaląsk:

1. Dešimt minučių ramiai pasėdėk ir paklausyk muzikos.
2. Vaikščiok pėsčiomis visada, kai tik gali.
3. Kasdien apkabink mylimus žmones ir ištark jiems: „Myliu tave“.
4. Švęsk gimtadienius, vardadienius, jubiliejus ir kitas progas, kurios tik tau ateina į galvą.
5. Būk malonus su visais. Net ir su tais, su kuriais kartu gyveni.
6. Šypsokis.
7. Melskis.
8. Padėk tam, kam reikia tavo pagalbos.
9. Pasilepink.
10. Žiūrėk į dangų ir siek aukštų idealų. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 349-350p.)

Ruduo visur

Ruduo - labai nostalgiškas metas. Kam gaila šilto oro, kam atostogų, kas dar kokių priežasčių suranda. Žodžiu: "Nieko gero. Šalta." Ir sakyčiau tikrai šalta. Kur tai matyta, kad aš sėdėčiau namie apsimuturiavus šaliku. Nors iš kitos pusės ne namie ir sėdžiu. Ar jau visgi galiu šią vietą vadint namais. Gyvenu čia jau daugiau nei mėnesį, pripratau, sava viskas, bet ne namai čia. Namai bus ten, kur kiekvienas milimetras bus mano ir galėsiu daryt ir keist ką noriu. O kol kas taip nėra. Taigi čia ne namai.
Toliau ką aš šitokį rudenį veikiu. O gi nieko drįsčiau teigti. "Kūrybinės industrijos" mažai kam ką sako, o ką aš mokausi irgi negalėčiau nupasakoti. Ir nepasakyčiau kad iš vis aš labai kažką mokausi. Aišku atsiskaitymai žiauriai artėja, svarbus reikalas - muzikinis klipas vis dar kiaušinio stadijoj (lyg ir dainą turiu, bet tuo viskas ir baigiasi), o aš sėdžiu su kompu lovoj ir dažniausiai stumiu laiką pačiais nenaudingiausiais būdais (serialų žiūrėjimą jau galima būtų laikyti naudingai praleistu laisvalaikiu), dar valgau kartais arba geriu pieną arba arbatą ir laukiu savaitgalių kad grįšiu namo ir važiuosiu į žirgyną ar šiaip būsiu užsiėmusi kuo nors. Nes kitaip mane visoks nerimas, liūdesys ir sąžinės graužatis pult pradeda. Nes vis dar neatsigaunu nuo tobulai netobulos vasaros atgarsių, kai svajonės gimė, dužo, vystėsi, tada aš jas apleidau dėl kitų svajonių ir viskas išvis galiausiai sugriuvo ir likau be svajonių. Ne, iš tikro tai jos niekur nedingo, kai kurios netgi tikslesnį pavidalą įgavo. Bet nuo to nei geriau nei linksmiau. Kaip ten bebūtų rugsėjį buvo gražus oras. O tai, jau šis tas. Ir man atrodo, kad pagaliau einu rašyt dar vieno dalyko, taigi čia jau bus gana :)

Gyvenimas pro objektyvą

Taip jau yra, kad mėgstu fotografuoti. Ir ne tik fotografuoti, bet ir nuotraukas žiūrėti labai mėgstu. O pas mane kompiuteryje jų kalnai. Tai nusprendžiau kaikuriomis iš jų pasidalinti ir aišku pati iš naujo paveizėti.
Na ir aišku pradžiai, mano širdžiai patys mieliausi arkliniai vaizdeliai, o šiuo atveju dar ir patys naujausi:

               

Reiks dažniau vis ką nors vaizdinio įkelt, kad vienintelė skaitytoja neliūdėtų, kad nieko nerašau ;)

Tema. Problema. Pagrindinė mintis.

    Pirma mintis: "Žmogus per kančią atranda savo tikrąją būtį". Baisiai primena mokyklą, trūksta tik mokytojos, sakančios, kiek turi būti žodžių, kokiais autoriais reikia remtis ir primenančios, kad būtini svarūs argumentai. Ir rašinio struktūra, nepamirškit struktūros. Bet galvoje argumentuoti nebūtina, nors gal kaip tik derėtų, gal būtų žymiai aiškiau. Ir iš viso, gal gerai būtų, jei viskas turėtų paaiškinimą, tvirtą vieną argumentą, o mintis negalėtų turėti kitų prasmių.
    Bet čia jau nukrypimas į lankas. O tema, iš tikro, tai neaiški. Apie kančią ar apie būtį? Ar apie kančią būtyje? O gal atvirkščiai? Ar galima teigti, kad žmogus yra laimingas? O jei tiesiog - žmogus yra. Jei žmogus yra, tai nebūtinai laimingas. Gal jis kenčia, gal liūdi, gal pyksta, gal bijo, o gal tiesiog yra? Jeigu žmogus tiesiog yra ir nebūtinai laimingas, tai gal jam daugiau nieko ir nereikia? Gal jam nereikia būti laimingu, kad būtų, gal jam pati būtis kelia laimę? Taip išeina, kad žmogus jau vien būdamas gali būti laimingu. Štai kur optimistiškas požiūris!
  O prieš pradedant rašyti galvoje viskas atrodė gerokai kitaip. Kartais ateina tokie momentai, kai nebepatinki pats sau, tavo būtis tavęs nebedžiugina. Nepatinka tai kaip elgiesi, ką galvoji, ką darai, ko nedarai. Tiesiog atrodo, kad viskas kaip ir gerai, bet kažkaip nebedžiugina. Bet pala pala, aš vis dar esu ir jau vien tai yra gerai. Aš esu ir aš galiu tuo džiaugtis. Gal ir ne viską turiu, ko noriu, bet tai netrukdo man būti.     O jei tai netrukdo būti, reiškia neturėtų trukdyti ir būti laimingai.
Mes per daug kreipiam dėmesį į smulkmenas, o jos tik trukdo džiaugtis. Trukdo pasiimti tai, ką mūsų vien mūsų buvimas mums duoda. Aš pavyzdžiui visą kelią namo ėjau susiraukusi. Nevykusiai prasidėjusi savaitė, nevykusi diena, nevykusiai susimoviau vasara ir dar labiau nevykusiai dėl to išgyvenau. O ar verta? Ar sunku tiesiog pasidžiaugti, kad esu. Ir dar ne šiaip esu: šilta, gražu, šviečia saulė atplaukė būrys antyčių palaikyti man kompaniją, gyvenimas aplinkui verda, tačiau pakankamai ramu galvoti. Gera taip būti. Geriau išstumti mintis apie tai kas būtų jeigu būtų, kas būtų jei nebūtų buvę...

Va kaip smagiai buvau, rašiau ir šypsojausi :}

    Geriau metu iš galvos pradinę mintį,
kad žmogus yra, kai nėra laimingas, nes žymiai teisingiau galvoti, kad žmogus yra laimingas. Va kaip.

O čia jau pataisytos nuotaikos pasekmės :]

    Nes kai niekas nenori padaryti tavo dienos gražia, svarbiausia prisiminti, kad vis dar esi tu pats :]

Nieko gero

Ar žinojote, kad metaforiškas terminas "skaudą širdį" egzistuoja realybėje? Gali pasireikšti nuo švelnaus maudimo iki skausmo trukdančio kvėpuoti. Šalutinis požymiai - nemiga, padidėjęs jautrumas, pykčio proveržiai, dingęs apetitas, pykinimas.
Nebijokit ir pas gydytojus nesiųskit, čia ne apie tai.
Savo košę taip sakant reikia srėbt pačiam.

P.S. kita tema: "Ar tikite meile iš pirmo žvilgsnio?"

Kai dvejonės ateina nelaiku

Pradėjau daug kuo abejoti. Kaip ir tikėtina, dauguma minčių sukasi apie egzaminus. Nežinau ar gerai padariau nusprendus nelaikyti matematikos (juk tikrai būtų buvę įmanoma prisiversti dar metus pasimokyti), nelaikyti biologijos (net nesimokius būčiau nesunkiai neblogai išlaikius, o jei pasistengus tai gal netgi labai gerai), dailės (lyg ir atrodė neverta vargt, tačiau būtų buvę įdomu pabandyt). Tačiau dabar per vėlu. Lietuvių ir anglų jau praėjo, greitai ateis ir istorija. Tai vienintelis egzas kurio aš bijau. Anie du –sėkmės reikalas, o čia galėsiu nebent pademonstruoti, kad per tuos šešis metus taip ir neišmokau kiek man reikia. O reikia labai daug. Idealu, jei sugebėčiau pasiekti 90 procentų. Tada įstočiau kur noriu, ir nors vienas akmuo nuo širdies nusiristų (o su juo galbūt ir kitas). Taigi nesmagus dabar metas. Dvyliktokai, kurie šiuo metu gal netgi nevisai žmonės, jaudinasi, nervinasi ir bando susikaupti. Nedžiugina tai manęs.

 Bent jau prasidėjo vasara. Tikiu, kad dar bus galima pailsėti, papramogauti ir tiesiog pasimėgauti laisvu laiku. Bet kol kas - paskutinis pasispardymas mokykloje.

Istorija – here I come!

Būna

    Būna, kad pasitaiko atvirumo akimirkų. (Naktis po „Bėk bėk ,žirgelio“)

    Kartai tiesiog būna taip, kad galvoje susikaupia per daug jausmų ir minčių. Nebežinai, ar tavo svajonės gali išsipildyti. Ir darosi graudu, o viskuo tuo nebegali pasidalinti, nes antrą valandą nakties net ir draugės esančios šalia miega. Bet aš ne. Man patinka naktis. Tada atsiveria tinkamiausias laikas apmąstymams. Iš viso naktis yra tobulas metas. Esi vienas, kaip žmogus, asmenybė, individas ar kaip kitaip begalėtum įvardinti. Ir kartais labai gera, kai lieku atsakinga tik už save, atsakinga tik už tai, kiek taisyklingai parašysi sakinius, neatskleisi per daug, nepasakysi per mažai. Mane kartais tikrai erzina, kad aš jaučiu pareigą pasirūpinti kitais, pareigą, kad kitiems būtų gerai, nemąstant ar gerai man. O man nėra labai gerai iš tikro. Aš noriu, kad gerai pasisektų egzaminai (turbūt to nori visi dvyliktokai, tačiau tai man reiškia šiek tiek daugiau...), noriu, kad viskas susitvarkytų ir aš nesijausčiau kaip „kaka“. Norėčiau, kad gyvenime būtų taip, kaip filmuose -  nesvarbu, kaip sekasi pradžioje – pabaigoje laukia laiminga pabaiga.

    Bet kažkodėl taip nebūna. Svajonės neišsipildo, norai dūžta, ašaros nieko nekeičia, o žmogaus stiprybė nieko nereiškia. O gaila. Nežinau kodėl, bet man patinka siaubo filmai. Man niekada nebaisu (aišku aš galiu krūptelėti nuo netikėto momento, bet tik tiek), tačiau psichologinis siužetas sukelia daug minčių. Ten dažniausiai nebūna romantiškų scenų, tragikomediškų situacijų, vietų kurios priverčia kvailai šypsotis, o paskui gailėtis, kad tai ne realybė. Iš viso, aš drįsčiau teigti, kad aš labai jautrus ir jausmingas žmogus, tačiau visa tai paslėpta kažkur giliai po stiprybės, kantrybės ir rimtumo išore.

    Galų gale drįsčiau teigti, kad aš, dažniausiai, gyvendama šia diena, nemoku džiaugtis šia akimirka. Bet man reikia šnekėti. Taip viskas palengvėja, problemos nublanksta, džiaugsmas sustiprėja. O dabar, taip išeina, šnekuosi su savimi. Smagu gi.

    Pusvalandis praėjo. Užsinorėjau miego, nors nenoriu miegoti. Bet man patinka sapnai. Ten dažnai būna žymiai geriau nei realybėj. Bet šiąnakt aš nesapnuosiu.

Sveika besapnio miego ir besisukančios galvos karalyste (visgi žirgelis, šiandien viskas galima).

    Bet aš galėsiu vėliau... Būsiu drąsi... Bet vėliau...

Apie baimę

    "Baimė – tikro ar įsivaizduojamo pavojaus sukeliama emocija susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tai prigimtinė reakcija atsirandanti ankstyvoje vaikystėje. Ši emocija gali perspėti apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės." - taip šitą reikalą apibūdina Wikipedia. Taigi bijoti visiškai natūralu ir, kaip tik, normalu. Per savo dar nelabai ilgą gyvenimą susidūriau su nemažai baimių ir kaip ten bebūtų, manau, kad daugelis iš jų vertos mano apmąstymų.

    Pradėsiu nuo tokio visiems puikiai žinomo dalyko, kaip tamsos baimė. Niekada nebijojau tamsos. Nors žinau pakankamai drąsių pavyzdžių, kuriems būtent tamsa varo kraupą. Kitiems tai pasireiškia lengvesne forma - baisu miegoti atidarytomis durimis ar jei priešais yra veidrodis, būti vienam tamsoje. Mano atveju tai išbandyta ir visiškai negąsdino. Manau, kad prie šios baimės kurstymo prisideda įvairūs siaubo filmai, kurie tiesiog nuostabiai žadina vaizduotę (kur tai matyta, kad visokie baubai pradėtų lįsti minioje žmonių, šviečiant saulutei). Apskritai manau, kad nuo šios baimės kenčia tie, kurie turi galingą vaizduotę, nes juk bijoma ne pačios tamsos o to, kas gali joje slypėti. Taigi drįsčiau teigti, kad tamsos bijoti neverta, geriau pasistengt susitvarkyti su savo minčių vaisiais.

    Toliau, jau užkabinta tema arba tai, kas gali slypėti tamsoje. Mistiškoji šios baimės puse, tai vaiduokliai, dvasios ir kiti paranormalūs reiškiniai. Aš visuo tuo tikiu, tačiau baimės man kažkodėl nekelia, labiau jau susidomėjimą. Aišku jei pati būčiau tiesiogiai su tuo susidūrus, manau tai nemažai keistų.Ir šiaip čia taip pat labai daug prisideda siaubiakai. Kita realesnė šios baimės pusė, tai būti užpultam ko nors, kai turi eiti vienas tamsoje. Šito bijoti - labai logiška, bet irgi nebijau. Netgi labai daug kartų buvo, kad drauges palydėjus grįždavau namo visai viena. Ir nieko. Gal vieną kartą truputi šiurpuliukas perėjo, kai pradėjo prie konteinerių maišai šlamėt, bet šiaip, kiškis drąsuolis, kol dar realiai su pavojum nesusidūriau.
    Vabzdžiai ir kitos šlykštynės. Nebaisu ir viskas. Kaip tik jie visi ar bent jau dauguma savotiškai žavūs ir įdomūs. Žinau labai daug pavyzdžių kur bėga, nuo menko voriuko, vikšrelio ar varlytės. Šitai man beprotiškai kvaila. Pripažįstu baime tiems padarėliams, kurie gali įkąsti ar kitaip nuskriausti, bet bijoti šliužo, slieko, ar voro kur tualeto kampe gyvena - juokinga. Blogiausiu atveju taikiai sugyventi su jais ir stengtis nesutikti jų savo kelyje. Bet man pavyzdžiui dažniausiai kaip tik rūpi juos paliest, pačiupinėt ar palaikyt.
    Aukštis. Na,vienas iš dalykų kur nesijaučiu labai jaukiai, bet vis dėlto  ir šito nebijau. Nors kažkada visai bijojau, bet įveikiau. Tiesiog gerai prispaudžiau save, gana rizikingai pasivaikščiojau tiltu ir viskas, iškart padaugėjo drąsos. Man kaip tik baisiau matyti, kaip kiti kažkokias nesąmones daro ir rizikuoja savo sveikata. Bet tik tiek. Manau, tikrai įveikiama baisybė.
    Kitas rimtas reikalas - praradimų arba mirties baimė. Viskas labai gyvenimiška ir priimtina. Nors kažkada visai bijojau, bet įveikiau. Su amžiumi , manau, praeina. Galbūt senatvėj vėl sugrįžta, to dar nežinau, bet manau reikia išmokti susitaikyti ir priimti tai kaip natūralų dalyką. Niekas nėra amžina. O įveikus šią baimę išsiugdomas nerealiai naudingas dalykas - mokėjimas gyventi džiaugiantis kiekviena diena.
   Na ir man pati svarbiausia ir didžiausia baimė - senatvė. Ne, aš nebijau pasenti, kaip gali pasirodyti. Tai natūralu ir normalu. Aš bijau visuomenės požiūrio į seną žmogų. Bijau tų visų neįveikiamų ir nelabai palengvinamų ligų. Bijau kažkada tapti našta artimiesiems. Bijau būti niekam nebereikalinga. Bijau to jausmo, kai pamatai seną žmogų, nori jam padėti, bet net neįsivaizduoji kaip. Bijau, kas išaugs iš tų vaikų, kurie dabar tyčiojasi iš senelių. Ir vienintelė mano viltis šiai baimei įveikti - jau dabar susikurti tokią artimųjų ar draugų aplinką kuri visada bus šalia. Pati užaugau nuo mažens žinodama, kad reikia padėti kada tik gali ir kuo gali. To ir tikiuosi. Vaikų ir anūkų, kurie žinos, kad jie turi badėti.
   Ir tada jau bus niekas nebaisu.

Smagu!

Baigėsi pavasario atostogos. Nepailsėjau, nenuveikiau, visko ko norėjau, žodžiu man buvo mažai ir ne taip kaip visada atrodo, kad galėjo dar būt truputi ilgiau, tai šį kart tikrai buvo tragiškai per mažai. Rytdienai reikia tiek darbų padaryt, o aš dar nepradėjau.. Smagu!

Vakar skridau nuo arklio. Taip kaip dar gyvenime nebuvau skridus. Mano draugeliui po kliūties užklimpo kojos, susipynė ir tėškėsi snukiu į žemę, o aš nėriau į priekį tikrąja to žodžio prasme ir nusileidau tiesiai ant šonkaulių arba kitaip sakant ant plaučių. Pagulėjau puse minutės negalėdama įkvėpt, kitą pusę mane bandė pastatyt jau po truputi kvėpuojančią. Taigi nevisai linksma buvo. Aišku svarbu žirgeliui viskas gerai baigėsi, o aš jau kaip nors susilopysiu. Tai va vakar jaučiausi dar puse bėdos - šiandien kaip po gerų muštynių... Ironiška, kad vakar žiūrėjau Rocky V, kaip pritalžė Stallone ir svarsčiau, kaip turėtų skaudėt realybėje atsigaut po tokių muštynių... Smagu!

Mano galvoje dedasi kažkokios nesąmonės. Mano smegenys irgi mane išdūrinėja. Neduoda susikaupt visiškai, nes minčių turiu gerokai daugiau, nei derėtų. O blogiausia, kad aš tomis mintimis, net negaliu pasidalinti, nes, bent jau kol kas, aš jų nepripažįstu. Kažkokia nostalgiška nuotaika. Peržiūrėjau labai daug nuotraukų, kaip viskas per 3-4 paskutinius metus pasikeitė: aplinka, žmonės, norai ir svarbiausia aš pati. Buvau geresnis žmogus. O dabar truputi "šiknė". Ir šita šiknė dar sugeba dėti viltis, kur visai nederėtų. Nebežinau, ko norėt, ko tikėtis, ką planuot, ką daryt... Rimtai, ką daryt?? Pas mane toks confusion, kad geriau net negalvot. Jaučiu reikia kokį susirast filmą, kad iki ašarų pramuštų, gal smegeninė praplaus. Bet, kad aš nuo filmų neverkiu. Nieko surasiu ką nors... arba reiks vėl Titaniką žiūrėt, kažkada per jį verkdavau. Žodžiu, situacija ne per linksmiausia, reikia pravalyt mintis, iš naujo viską permąstyt, bet nėra nei laiko, nei noro... Smagu!

Patiko man viena frazė perskaityta internete: "Aš stipresnė už tą, kuris eina atgal. Ištveriu viską ir praleidus nelaimingą traukinį einu į priekį. Viskas bus gerai. Galbūt ne šiandien, bet bus." Turbūt taip ir padarysiu, ištversiu skausmingą šiandieną, dėl gražaus rytojaus.. Ir dėl to man smagu! :]

 

Me gusta arba beveik tobuli dalykai

Kai gerai, galvojam gerai. Kai ne taip gerai, mintys irgi tampa nebe labai geros. O neturėtų. Būtent tam yra sąrašas dalykų, kuriuos verta prisiminti ir pajausti, kai blogai. Taigi mano maži ir dideli džiaugsmai.
Na pirmiausia tai man patinka valgyti skanų maistą. Patinka, kai galiu atsikelti kada noriu, o dar geriau jeigu tuo metu nieko nėra namuose. Patinka išgirsti seniai girdėtą dainą ir pajusti, kaip perbėga šiurpuliukai. Patinka, kai kas nors paklausia ir aš tikrai žinau atsakymą. Patinka kam nors padėti, ir dar labiau patinka, kai tą pagalbą įvertina. Patinka naktį žiūrėt į dangų ir ieškot abiejų Grižulo ratų. Patinka, kai būna stiprus rūkas. Patinka žiūrėt, kaip teka saulė, ypač ant geležinkelio tilto. Patinka maudytis upėje anksti ryte, kai aplinkui lengva migla ir rasos lašeliai apšviesti saulės. Patinka vėlai vakare vasara sėdėti lauke su arbatos puodeliu ir klausytis žiogų ir apskritai man patinka gerti arbatą. Patinka būti Janydžiuose, senelių name ir vienai, ir su draugais. Patinka jaustis teisiai. Patinka, kai žmonės aplink geros nuotaikos. Patinka, kai mane apkabina. Patinka, kai plaukai kvepia šampūnu. Patinka sėdėti pievoje. Patinka jausti ryšį su žirgu. Patinka, kai vėjas kedena plaukus. Patinka ilgai gulėti šiltoje vonioje. Patinka stebėti žmones. Patinka rūpintis savo draugais ir kai kas nors nuoširdžiai rūpinasi manimi. Patinka nuoširdūs ir atviri pokalbiai. Patinka susimastyti priverčiantys filmai, ypač senas lietuviškas kinas. Patinka žiūrėti į mėnulį, ypač pilantį. Patinka juoktis. Patinka jausti. Patinka mylėti gyvenimą... :}

Jis, jam ir apie jį

Yra laiko ar ne, mano smegenis valdo vienas dalykas. O tas dalykas visai nemažas - maždaug 162 cm, nestambaus sudėjimo, šviesiaplaukis. Kai mes pagaliau susitinkam, abu netylim, nors ir ne visada vienas kitą suprantam. Ir aš jam amžinai jaučiuosi skolinga, nes jis man yra viskas. Yra sakoma "Jei ką nors myli, paleisk. Tavo tai bus tuomet, jei sugrįš.O jei ne, tai niekada tau ir nepriklausė." Paleidau - sugrįžo (matyt taip buvo lemta) ir nuo tos akimirkos tikiu - daugiau jo niekada nebe paleisiu. Kada nors jis bus mano.

Taip, bet vis dar neaišku apie ką čia aš šneku. Kas tas žavuolis išvedęs mane iš proto. Duosiu dar keletą užuominų: jam septyni metukai, su juo praleidžiu didžiąja dalį savo laisvalaikio, esam pažįstami jau ketvirtus metus ir jis man pats brangiausias vyras po tėčio. Manot tvirkinu jaunesnius už save? Neapsigaukit, aš ne iškrypėlė. Jis visai ne žmogus, jis - mano gyvenimo arkliukas.

http://www.youtube.com/watch?v=_ImM_L5uPow

Pirmadienis prieš šimtadienį

Šiandien už lango pusto, lyja, sninga ledukais, vėl pusto, o pas mane ant palangės žydi orchidėja, kaip koks su fonu nesiderinantis gyvybės simbolis. Ir aš sėdžiu namie, ir negeriu kakavos, ir nevalgau šokolado - reikia susilaikyti, visgi iki šimtadienio liko tik keturios dienos, reikia bent jau padoriai atrodyti :D Bet nėra taip linksma ,kaip galėtų. Visų pirma, neaišku kokio lygio fiasko patirs mūsų spektaklis, nes kol kas esam pasistūmėję kokius 20 %, o dar šiandien paaiškėjo, kad netenkam vieno aktoriaus, taigi grįžtam dar atgal. Ech... tikrai nekas.

Kitas dalykas - pats šimtadienis. Jau tiek mažai lieka iki egzaminų, o tada kas? Neaišku... Juk taip nusprendžiam į ateitį pusę savo gyvenimo. O dar, kai bandomųjų rezultatai tikrai nedžiugino, tai darosi baisu net pagalvot. Ir ką mes tuos 12-ką metų veikėm? Durnių voliojom, nieko daugiau. Na žinoma, ne visi, bet dauguma tikrai mažai turi kuo pasigirt. Ir kas tada, jei nepasiseks išlaikyti taip gerai, kaip reikia, kad įstotum į norimą specialybę? Aišku, kad stosim kažkur kitur... BET. Bet ar būsim tuo pakankamai patenkinti likusį gyvenimą, ar nesigailėsim, kad galėjom pasistengt labiau, pasirinkt kitą sritį, ir t.t. Blogai, kai iškyla tiek klaustukų, ir dar blogiau, kad jau dabar reikia tiek daug nuspręsti. Bet tvarkos nepakeisim, yra kaip yra, lieka tik susikaupt ir kuo našiau ištverti likusias 100-ą dienų. Taigi, kaip nors :}

Lūžis

Taigi nemažai laiko praėjo, kol galiausiai prasilaužiau parašyti.

Tačiau lūžis įvyko ne tik čia.

Įsivaizduokit, kad šie metai, kaip kad daug kas mėgsta kalbėti, yra paskutiniai. Ir tada viskas. Bum. Nieko nebėra.

Ar jau nuveikėt viską ką norėjot? Padarėt ką nors gero sau ir kitiems?

Aš nusprendžiau, kad dar ne. Tai gi šie metai - visko metai. Gero ir blogo, naujo ir jau bandyto. Jokios sąžinės, jokio gailesčio. Tiesiog pagyvenkim iš širdies.

Jei laimingai gyvensim toliau, tai bent jau bus ką papasakot savo vaikams ir anūkams. O gal net naują "How I Met Your Mother" versiją sukursim :D

Žodžiu pailsėsim vėliau, o dabar laikas tiksi.