Pradėjau daug kuo abejoti. Kaip
ir tikėtina, dauguma minčių sukasi apie egzaminus. Nežinau ar gerai padariau
nusprendus nelaikyti matematikos (juk tikrai būtų buvę įmanoma prisiversti dar
metus pasimokyti), nelaikyti biologijos (net nesimokius būčiau nesunkiai
neblogai išlaikius, o jei pasistengus tai gal netgi labai gerai), dailės (lyg
ir atrodė neverta vargt, tačiau būtų buvę įdomu pabandyt). Tačiau dabar per
vėlu. Lietuvių ir anglų jau praėjo, greitai ateis ir istorija. Tai vienintelis
egzas kurio aš bijau. Anie du –sėkmės reikalas, o čia galėsiu nebent
pademonstruoti, kad per tuos šešis metus taip ir neišmokau kiek man reikia. O
reikia labai daug. Idealu, jei sugebėčiau pasiekti 90 procentų. Tada įstočiau
kur noriu, ir nors vienas akmuo nuo širdies nusiristų (o su juo galbūt ir
kitas). Taigi nesmagus dabar metas. Dvyliktokai, kurie šiuo metu gal netgi
nevisai žmonės, jaudinasi, nervinasi ir bando susikaupti. Nedžiugina tai manęs.
Bent jau prasidėjo vasara. Tikiu, kad dar bus
galima pailsėti, papramogauti ir tiesiog pasimėgauti laisvu laiku. Bet kol kas
- paskutinis pasispardymas mokykloje.
Istorija – here I come!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą