Apie baimę

    "Baimė – tikro ar įsivaizduojamo pavojaus sukeliama emocija susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tai prigimtinė reakcija atsirandanti ankstyvoje vaikystėje. Ši emocija gali perspėti apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės." - taip šitą reikalą apibūdina Wikipedia. Taigi bijoti visiškai natūralu ir, kaip tik, normalu. Per savo dar nelabai ilgą gyvenimą susidūriau su nemažai baimių ir kaip ten bebūtų, manau, kad daugelis iš jų vertos mano apmąstymų.

    Pradėsiu nuo tokio visiems puikiai žinomo dalyko, kaip tamsos baimė. Niekada nebijojau tamsos. Nors žinau pakankamai drąsių pavyzdžių, kuriems būtent tamsa varo kraupą. Kitiems tai pasireiškia lengvesne forma - baisu miegoti atidarytomis durimis ar jei priešais yra veidrodis, būti vienam tamsoje. Mano atveju tai išbandyta ir visiškai negąsdino. Manau, kad prie šios baimės kurstymo prisideda įvairūs siaubo filmai, kurie tiesiog nuostabiai žadina vaizduotę (kur tai matyta, kad visokie baubai pradėtų lįsti minioje žmonių, šviečiant saulutei). Apskritai manau, kad nuo šios baimės kenčia tie, kurie turi galingą vaizduotę, nes juk bijoma ne pačios tamsos o to, kas gali joje slypėti. Taigi drįsčiau teigti, kad tamsos bijoti neverta, geriau pasistengt susitvarkyti su savo minčių vaisiais.

    Toliau, jau užkabinta tema arba tai, kas gali slypėti tamsoje. Mistiškoji šios baimės puse, tai vaiduokliai, dvasios ir kiti paranormalūs reiškiniai. Aš visuo tuo tikiu, tačiau baimės man kažkodėl nekelia, labiau jau susidomėjimą. Aišku jei pati būčiau tiesiogiai su tuo susidūrus, manau tai nemažai keistų.Ir šiaip čia taip pat labai daug prisideda siaubiakai. Kita realesnė šios baimės pusė, tai būti užpultam ko nors, kai turi eiti vienas tamsoje. Šito bijoti - labai logiška, bet irgi nebijau. Netgi labai daug kartų buvo, kad drauges palydėjus grįždavau namo visai viena. Ir nieko. Gal vieną kartą truputi šiurpuliukas perėjo, kai pradėjo prie konteinerių maišai šlamėt, bet šiaip, kiškis drąsuolis, kol dar realiai su pavojum nesusidūriau.
    Vabzdžiai ir kitos šlykštynės. Nebaisu ir viskas. Kaip tik jie visi ar bent jau dauguma savotiškai žavūs ir įdomūs. Žinau labai daug pavyzdžių kur bėga, nuo menko voriuko, vikšrelio ar varlytės. Šitai man beprotiškai kvaila. Pripažįstu baime tiems padarėliams, kurie gali įkąsti ar kitaip nuskriausti, bet bijoti šliužo, slieko, ar voro kur tualeto kampe gyvena - juokinga. Blogiausiu atveju taikiai sugyventi su jais ir stengtis nesutikti jų savo kelyje. Bet man pavyzdžiui dažniausiai kaip tik rūpi juos paliest, pačiupinėt ar palaikyt.
    Aukštis. Na,vienas iš dalykų kur nesijaučiu labai jaukiai, bet vis dėlto  ir šito nebijau. Nors kažkada visai bijojau, bet įveikiau. Tiesiog gerai prispaudžiau save, gana rizikingai pasivaikščiojau tiltu ir viskas, iškart padaugėjo drąsos. Man kaip tik baisiau matyti, kaip kiti kažkokias nesąmones daro ir rizikuoja savo sveikata. Bet tik tiek. Manau, tikrai įveikiama baisybė.
    Kitas rimtas reikalas - praradimų arba mirties baimė. Viskas labai gyvenimiška ir priimtina. Nors kažkada visai bijojau, bet įveikiau. Su amžiumi , manau, praeina. Galbūt senatvėj vėl sugrįžta, to dar nežinau, bet manau reikia išmokti susitaikyti ir priimti tai kaip natūralų dalyką. Niekas nėra amžina. O įveikus šią baimę išsiugdomas nerealiai naudingas dalykas - mokėjimas gyventi džiaugiantis kiekviena diena.
   Na ir man pati svarbiausia ir didžiausia baimė - senatvė. Ne, aš nebijau pasenti, kaip gali pasirodyti. Tai natūralu ir normalu. Aš bijau visuomenės požiūrio į seną žmogų. Bijau tų visų neįveikiamų ir nelabai palengvinamų ligų. Bijau kažkada tapti našta artimiesiems. Bijau būti niekam nebereikalinga. Bijau to jausmo, kai pamatai seną žmogų, nori jam padėti, bet net neįsivaizduoji kaip. Bijau, kas išaugs iš tų vaikų, kurie dabar tyčiojasi iš senelių. Ir vienintelė mano viltis šiai baimei įveikti - jau dabar susikurti tokią artimųjų ar draugų aplinką kuri visada bus šalia. Pati užaugau nuo mažens žinodama, kad reikia padėti kada tik gali ir kuo gali. To ir tikiuosi. Vaikų ir anūkų, kurie žinos, kad jie turi badėti.
   Ir tada jau bus niekas nebaisu.

Smagu!

Baigėsi pavasario atostogos. Nepailsėjau, nenuveikiau, visko ko norėjau, žodžiu man buvo mažai ir ne taip kaip visada atrodo, kad galėjo dar būt truputi ilgiau, tai šį kart tikrai buvo tragiškai per mažai. Rytdienai reikia tiek darbų padaryt, o aš dar nepradėjau.. Smagu!

Vakar skridau nuo arklio. Taip kaip dar gyvenime nebuvau skridus. Mano draugeliui po kliūties užklimpo kojos, susipynė ir tėškėsi snukiu į žemę, o aš nėriau į priekį tikrąja to žodžio prasme ir nusileidau tiesiai ant šonkaulių arba kitaip sakant ant plaučių. Pagulėjau puse minutės negalėdama įkvėpt, kitą pusę mane bandė pastatyt jau po truputi kvėpuojančią. Taigi nevisai linksma buvo. Aišku svarbu žirgeliui viskas gerai baigėsi, o aš jau kaip nors susilopysiu. Tai va vakar jaučiausi dar puse bėdos - šiandien kaip po gerų muštynių... Ironiška, kad vakar žiūrėjau Rocky V, kaip pritalžė Stallone ir svarsčiau, kaip turėtų skaudėt realybėje atsigaut po tokių muštynių... Smagu!

Mano galvoje dedasi kažkokios nesąmonės. Mano smegenys irgi mane išdūrinėja. Neduoda susikaupt visiškai, nes minčių turiu gerokai daugiau, nei derėtų. O blogiausia, kad aš tomis mintimis, net negaliu pasidalinti, nes, bent jau kol kas, aš jų nepripažįstu. Kažkokia nostalgiška nuotaika. Peržiūrėjau labai daug nuotraukų, kaip viskas per 3-4 paskutinius metus pasikeitė: aplinka, žmonės, norai ir svarbiausia aš pati. Buvau geresnis žmogus. O dabar truputi "šiknė". Ir šita šiknė dar sugeba dėti viltis, kur visai nederėtų. Nebežinau, ko norėt, ko tikėtis, ką planuot, ką daryt... Rimtai, ką daryt?? Pas mane toks confusion, kad geriau net negalvot. Jaučiu reikia kokį susirast filmą, kad iki ašarų pramuštų, gal smegeninė praplaus. Bet, kad aš nuo filmų neverkiu. Nieko surasiu ką nors... arba reiks vėl Titaniką žiūrėt, kažkada per jį verkdavau. Žodžiu, situacija ne per linksmiausia, reikia pravalyt mintis, iš naujo viską permąstyt, bet nėra nei laiko, nei noro... Smagu!

Patiko man viena frazė perskaityta internete: "Aš stipresnė už tą, kuris eina atgal. Ištveriu viską ir praleidus nelaimingą traukinį einu į priekį. Viskas bus gerai. Galbūt ne šiandien, bet bus." Turbūt taip ir padarysiu, ištversiu skausmingą šiandieną, dėl gražaus rytojaus.. Ir dėl to man smagu! :]

 

Me gusta arba beveik tobuli dalykai

Kai gerai, galvojam gerai. Kai ne taip gerai, mintys irgi tampa nebe labai geros. O neturėtų. Būtent tam yra sąrašas dalykų, kuriuos verta prisiminti ir pajausti, kai blogai. Taigi mano maži ir dideli džiaugsmai.
Na pirmiausia tai man patinka valgyti skanų maistą. Patinka, kai galiu atsikelti kada noriu, o dar geriau jeigu tuo metu nieko nėra namuose. Patinka išgirsti seniai girdėtą dainą ir pajusti, kaip perbėga šiurpuliukai. Patinka, kai kas nors paklausia ir aš tikrai žinau atsakymą. Patinka kam nors padėti, ir dar labiau patinka, kai tą pagalbą įvertina. Patinka naktį žiūrėt į dangų ir ieškot abiejų Grižulo ratų. Patinka, kai būna stiprus rūkas. Patinka žiūrėt, kaip teka saulė, ypač ant geležinkelio tilto. Patinka maudytis upėje anksti ryte, kai aplinkui lengva migla ir rasos lašeliai apšviesti saulės. Patinka vėlai vakare vasara sėdėti lauke su arbatos puodeliu ir klausytis žiogų ir apskritai man patinka gerti arbatą. Patinka būti Janydžiuose, senelių name ir vienai, ir su draugais. Patinka jaustis teisiai. Patinka, kai žmonės aplink geros nuotaikos. Patinka, kai mane apkabina. Patinka, kai plaukai kvepia šampūnu. Patinka sėdėti pievoje. Patinka jausti ryšį su žirgu. Patinka, kai vėjas kedena plaukus. Patinka ilgai gulėti šiltoje vonioje. Patinka stebėti žmones. Patinka rūpintis savo draugais ir kai kas nors nuoširdžiai rūpinasi manimi. Patinka nuoširdūs ir atviri pokalbiai. Patinka susimastyti priverčiantys filmai, ypač senas lietuviškas kinas. Patinka žiūrėti į mėnulį, ypač pilantį. Patinka juoktis. Patinka jausti. Patinka mylėti gyvenimą... :}