"Baimė – tikro ar įsivaizduojamo pavojaus sukeliama emocija susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tai prigimtinė reakcija atsirandanti ankstyvoje vaikystėje. Ši emocija gali perspėti apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės." - taip šitą reikalą apibūdina Wikipedia. Taigi bijoti visiškai natūralu ir, kaip tik, normalu. Per savo dar nelabai ilgą gyvenimą susidūriau su nemažai baimių ir kaip ten bebūtų, manau, kad daugelis iš jų vertos mano apmąstymų.
Pradėsiu nuo tokio visiems puikiai žinomo dalyko, kaip tamsos baimė. Niekada nebijojau tamsos. Nors žinau pakankamai drąsių pavyzdžių, kuriems būtent tamsa varo kraupą. Kitiems tai pasireiškia lengvesne forma - baisu miegoti atidarytomis durimis ar jei priešais yra veidrodis, būti vienam tamsoje. Mano atveju tai išbandyta ir visiškai negąsdino. Manau, kad prie šios baimės kurstymo prisideda įvairūs siaubo filmai, kurie tiesiog nuostabiai žadina vaizduotę (kur tai matyta, kad visokie baubai pradėtų lįsti minioje žmonių, šviečiant saulutei). Apskritai manau, kad nuo šios baimės kenčia tie, kurie turi galingą vaizduotę, nes juk bijoma ne pačios tamsos o to, kas gali joje slypėti. Taigi drįsčiau teigti, kad tamsos bijoti neverta, geriau pasistengt susitvarkyti su savo minčių vaisiais.
Toliau, jau užkabinta tema arba tai, kas gali slypėti tamsoje. Mistiškoji šios baimės puse, tai vaiduokliai, dvasios ir kiti paranormalūs reiškiniai. Aš visuo tuo tikiu, tačiau baimės man kažkodėl nekelia, labiau jau susidomėjimą. Aišku jei pati būčiau tiesiogiai su tuo susidūrus, manau tai nemažai keistų.Ir šiaip čia taip pat labai daug prisideda siaubiakai. Kita realesnė šios baimės pusė, tai būti užpultam ko nors, kai turi eiti vienas tamsoje. Šito bijoti - labai logiška, bet irgi nebijau. Netgi labai daug kartų buvo, kad drauges palydėjus grįždavau namo visai viena. Ir nieko. Gal vieną kartą truputi šiurpuliukas perėjo, kai pradėjo prie konteinerių maišai šlamėt, bet šiaip, kiškis drąsuolis, kol dar realiai su pavojum nesusidūriau.
Vabzdžiai ir kitos šlykštynės. Nebaisu ir viskas. Kaip tik jie visi ar bent jau dauguma savotiškai žavūs ir įdomūs. Žinau labai daug pavyzdžių kur bėga, nuo menko voriuko, vikšrelio ar varlytės. Šitai man beprotiškai kvaila. Pripažįstu baime tiems padarėliams, kurie gali įkąsti ar kitaip nuskriausti, bet bijoti šliužo, slieko, ar voro kur tualeto kampe gyvena - juokinga. Blogiausiu atveju taikiai sugyventi su jais ir stengtis nesutikti jų savo kelyje. Bet man pavyzdžiui dažniausiai kaip tik rūpi juos paliest, pačiupinėt ar palaikyt.
Aukštis. Na,vienas iš dalykų kur nesijaučiu labai jaukiai, bet vis dėlto ir šito nebijau. Nors kažkada visai bijojau, bet įveikiau. Tiesiog gerai prispaudžiau save, gana rizikingai pasivaikščiojau tiltu ir viskas, iškart padaugėjo drąsos. Man kaip tik baisiau matyti, kaip kiti kažkokias nesąmones daro ir rizikuoja savo sveikata. Bet tik tiek. Manau, tikrai įveikiama baisybė.
Kitas rimtas reikalas - praradimų arba mirties baimė. Viskas labai gyvenimiška ir priimtina. Nors kažkada visai bijojau, bet įveikiau. Su amžiumi , manau, praeina. Galbūt senatvėj vėl sugrįžta, to dar nežinau, bet manau reikia išmokti susitaikyti ir priimti tai kaip natūralų dalyką. Niekas nėra amžina. O įveikus šią baimę išsiugdomas nerealiai naudingas dalykas - mokėjimas gyventi džiaugiantis kiekviena diena.
Na ir man pati svarbiausia ir didžiausia baimė - senatvė. Ne, aš nebijau pasenti, kaip gali pasirodyti. Tai natūralu ir normalu. Aš bijau visuomenės požiūrio į seną žmogų. Bijau tų visų neįveikiamų ir nelabai palengvinamų ligų. Bijau kažkada tapti našta artimiesiems. Bijau būti niekam nebereikalinga. Bijau to jausmo, kai pamatai seną žmogų, nori jam padėti, bet net neįsivaizduoji kaip. Bijau, kas išaugs iš tų vaikų, kurie dabar tyčiojasi iš senelių. Ir vienintelė mano viltis šiai baimei įveikti - jau dabar susikurti tokią artimųjų ar draugų aplinką kuri visada bus šalia. Pati užaugau nuo mažens žinodama, kad reikia padėti kada tik gali ir kuo gali. To ir tikiuosi. Vaikų ir anūkų, kurie žinos, kad jie turi badėti.
Ir tada jau bus niekas nebaisu.
Vabzdžiai ir kitos šlykštynės. Nebaisu ir viskas. Kaip tik jie visi ar bent jau dauguma savotiškai žavūs ir įdomūs. Žinau labai daug pavyzdžių kur bėga, nuo menko voriuko, vikšrelio ar varlytės. Šitai man beprotiškai kvaila. Pripažįstu baime tiems padarėliams, kurie gali įkąsti ar kitaip nuskriausti, bet bijoti šliužo, slieko, ar voro kur tualeto kampe gyvena - juokinga. Blogiausiu atveju taikiai sugyventi su jais ir stengtis nesutikti jų savo kelyje. Bet man pavyzdžiui dažniausiai kaip tik rūpi juos paliest, pačiupinėt ar palaikyt.
Aukštis. Na,vienas iš dalykų kur nesijaučiu labai jaukiai, bet vis dėlto ir šito nebijau. Nors kažkada visai bijojau, bet įveikiau. Tiesiog gerai prispaudžiau save, gana rizikingai pasivaikščiojau tiltu ir viskas, iškart padaugėjo drąsos. Man kaip tik baisiau matyti, kaip kiti kažkokias nesąmones daro ir rizikuoja savo sveikata. Bet tik tiek. Manau, tikrai įveikiama baisybė.
Kitas rimtas reikalas - praradimų arba mirties baimė. Viskas labai gyvenimiška ir priimtina. Nors kažkada visai bijojau, bet įveikiau. Su amžiumi , manau, praeina. Galbūt senatvėj vėl sugrįžta, to dar nežinau, bet manau reikia išmokti susitaikyti ir priimti tai kaip natūralų dalyką. Niekas nėra amžina. O įveikus šią baimę išsiugdomas nerealiai naudingas dalykas - mokėjimas gyventi džiaugiantis kiekviena diena.
Na ir man pati svarbiausia ir didžiausia baimė - senatvė. Ne, aš nebijau pasenti, kaip gali pasirodyti. Tai natūralu ir normalu. Aš bijau visuomenės požiūrio į seną žmogų. Bijau tų visų neįveikiamų ir nelabai palengvinamų ligų. Bijau kažkada tapti našta artimiesiems. Bijau būti niekam nebereikalinga. Bijau to jausmo, kai pamatai seną žmogų, nori jam padėti, bet net neįsivaizduoji kaip. Bijau, kas išaugs iš tų vaikų, kurie dabar tyčiojasi iš senelių. Ir vienintelė mano viltis šiai baimei įveikti - jau dabar susikurti tokią artimųjų ar draugų aplinką kuri visada bus šalia. Pati užaugau nuo mažens žinodama, kad reikia padėti kada tik gali ir kuo gali. To ir tikiuosi. Vaikų ir anūkų, kurie žinos, kad jie turi badėti.
Ir tada jau bus niekas nebaisu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą