Du girininkai

Du girininkai miške kirto medžius. Kamienai buvo neregėto dydžio, stori, tvirti. Abu vyrai vienodai mikliai darbavosi kirviais, bet dirbo skirtingai: vienas kirto savo medį smūgis po smūgio, nesustodamas, tik trumpai kvėptelėdamas oro.

Antrasis kas valandą stabtelėdavo atsipūsti.
Saulei leidžiantis, pirmasis medkirtys savo darbą tebuvo įpusėjęs. Žmogų merkė prakaitas, jis jautėsi mirtinai nusiplūkęs ir vos nulaikė rankose kirvį. O antrasis savąjį medį jau buvo ramiai bebaigęs kirsti, nors jiedu pradėjo darbą kartu ir abu medžiai buvo vienodo storumo!
Pirmasis girininkas netikėjo savo akimis:
- Nieko nesuprantu! Kaip tau tai pavyko, nors ir ilsėjaisi kas valandą?
Antrasis nusišypsojo:
- Tu matei tik tai, kad aš ilsėjausi. Tačiau nepastebėjai, kad ilsėdamasis galandau kirvį.

Tavo dvasia – tarsi kirvis. Neleisk jai surūdyti. Kasdien ją truputį pagaląsk:

1. Dešimt minučių ramiai pasėdėk ir paklausyk muzikos.
2. Vaikščiok pėsčiomis visada, kai tik gali.
3. Kasdien apkabink mylimus žmones ir ištark jiems: „Myliu tave“.
4. Švęsk gimtadienius, vardadienius, jubiliejus ir kitas progas, kurios tik tau ateina į galvą.
5. Būk malonus su visais. Net ir su tais, su kuriais kartu gyveni.
6. Šypsokis.
7. Melskis.
8. Padėk tam, kam reikia tavo pagalbos.
9. Pasilepink.
10. Žiūrėk į dangų ir siek aukštų idealų. 

(Ferrero, Bruno. 365 trumpi pasakojimai sielai. Vilnius: Katalikų pasaulio Leidiniai. 2011, 349-350p.)

Ruduo visur

Ruduo - labai nostalgiškas metas. Kam gaila šilto oro, kam atostogų, kas dar kokių priežasčių suranda. Žodžiu: "Nieko gero. Šalta." Ir sakyčiau tikrai šalta. Kur tai matyta, kad aš sėdėčiau namie apsimuturiavus šaliku. Nors iš kitos pusės ne namie ir sėdžiu. Ar jau visgi galiu šią vietą vadint namais. Gyvenu čia jau daugiau nei mėnesį, pripratau, sava viskas, bet ne namai čia. Namai bus ten, kur kiekvienas milimetras bus mano ir galėsiu daryt ir keist ką noriu. O kol kas taip nėra. Taigi čia ne namai.
Toliau ką aš šitokį rudenį veikiu. O gi nieko drįsčiau teigti. "Kūrybinės industrijos" mažai kam ką sako, o ką aš mokausi irgi negalėčiau nupasakoti. Ir nepasakyčiau kad iš vis aš labai kažką mokausi. Aišku atsiskaitymai žiauriai artėja, svarbus reikalas - muzikinis klipas vis dar kiaušinio stadijoj (lyg ir dainą turiu, bet tuo viskas ir baigiasi), o aš sėdžiu su kompu lovoj ir dažniausiai stumiu laiką pačiais nenaudingiausiais būdais (serialų žiūrėjimą jau galima būtų laikyti naudingai praleistu laisvalaikiu), dar valgau kartais arba geriu pieną arba arbatą ir laukiu savaitgalių kad grįšiu namo ir važiuosiu į žirgyną ar šiaip būsiu užsiėmusi kuo nors. Nes kitaip mane visoks nerimas, liūdesys ir sąžinės graužatis pult pradeda. Nes vis dar neatsigaunu nuo tobulai netobulos vasaros atgarsių, kai svajonės gimė, dužo, vystėsi, tada aš jas apleidau dėl kitų svajonių ir viskas išvis galiausiai sugriuvo ir likau be svajonių. Ne, iš tikro tai jos niekur nedingo, kai kurios netgi tikslesnį pavidalą įgavo. Bet nuo to nei geriau nei linksmiau. Kaip ten bebūtų rugsėjį buvo gražus oras. O tai, jau šis tas. Ir man atrodo, kad pagaliau einu rašyt dar vieno dalyko, taigi čia jau bus gana :)

Gyvenimas pro objektyvą

Taip jau yra, kad mėgstu fotografuoti. Ir ne tik fotografuoti, bet ir nuotraukas žiūrėti labai mėgstu. O pas mane kompiuteryje jų kalnai. Tai nusprendžiau kaikuriomis iš jų pasidalinti ir aišku pati iš naujo paveizėti.
Na ir aišku pradžiai, mano širdžiai patys mieliausi arkliniai vaizdeliai, o šiuo atveju dar ir patys naujausi:

               

Reiks dažniau vis ką nors vaizdinio įkelt, kad vienintelė skaitytoja neliūdėtų, kad nieko nerašau ;)