Ou mai, kiek laiko praėjo nuo tada kai rašiau ir kiek daug visokių dalykų pasikeitė.
Tiesiog dabar tokia nuotaika, kad norisi rašyt, norisi šnekėt, norisi aiškiau dėliot mintis.. O galvoj jau nebepakankamai aišku darosi. Jaučiu, kad pavasaris staiga atėjęs labai visus veikia. Skirtingai, bet veikia. Tarp gerumo, linksmumo, vienatvės, beprotybės, poilsio, apmaudo, troškimo, susivaldymo ribos palengva išsitrina. Kelios vyno taurės ribas blukina dar labiau.
Nors šiaip gyvenimas geras. Motyvacijos veikti, nestovėti, bandyti, atrodo, dar gyvenime tiek neturėjau. Ir iš tikrųjų: imuosi, veikiu, darau. Rezultatai, kokie jie bebūtų, sėkmingi ar ne visai, irgi po truputi matosi. Bet visa tai darbas (labiau tiktų tokia sąvoka). Ir nors tai formuoja mane, kaip asmenybę, tačiau vidinis gyvenimas lėtai srovena ta pačia vaga. Netgi atrodo čia įsivyrauja kažkokia melancholiška apatija. Panašu, kad pradedu bijoti giliai jausti. Nežinau, kaip šis apibrėžimas skamba, ar apibūdina tai kaip jaučiuosi? Tiesiog vyksta taip, kad visa kas liečia mano draugus - aš juos be proto myliu, kasdien vis labiau ir smarkiau, bet kas liečia kitą pusę - čiuožiu paviršiumi, pasiimdama malonius prisiminimus ir ignoruodama realybę. Ir iš kurios pusės bežiūrėčiau, taip tikrai žymiai paprasčiau: išvengiu galimybės nudegti, kankintis be reikalo, atitraukti dėmesį nuo svarbesnių dalykų. Nors vėlgi, tada grįžta klausimas, kas yra svarbu man? Ko noriu..?
Puikiai žinau, kad esu labai prierašus žmogus, tai įvyksta žaibiškai, ir dėl savų dažniausiai galiu viską, išgyvenu kartu, liūdžiu kartu, ir džiaugiuosi kartu. Ir tai bet kokiu atveju yra ir pliusas ir minusas: pliusas mano draugams, nes tikiu, kad jie jaučia ir supranta, kokie brangūs man yra. Bet minusas, didelis minusas man, nes baisu liūdna, gaila, savanaudiška, bet nemiela, kai staiga, tapę brangūs iki širdies gelmių žmonės po truputi tolsta, nepateisina įsivaizduojamų lūkesčių ir vilčių.
Ir galiausi ir mane apninka vienišumas, tomis darbingomis/bedarbėmis-bemiegėmis naktimis. Kai daug galvoju, nieko nesugalvoju, nes iš tikrųjų nėra nei sprendimo, nei svarstytinų dalykų čia. Tiesiog yra kaip yra. Esu profesionali draugė, bet nieko nekeisčiau, nes labiausiai mėgstu būti savimi. Na ir bent jau taip atrandu naujų draugų. Kurie lieka su keistai draugiškais privalumais (taip friendzone'as tikrai egzistuoja), bet tik taip išlieka reali galimybė pasiimti tai, ko tuo momentu trūksta: švelnumo, mielumo, nuotykių, netikėtumų, lengvos sąžinės graužaties ar gražaus prisiminimo. Ir nesigilinti į realybę. Nelysti į jausmų pasaulį. Nugriebti grietinėlę nuo pieno, o likusią dalį tiesiog išpilti lauk. Taip paprasčiau. Kol kas. bet neaišku, kiek ilgai bus gerai. Ir kas bus, kai nebebus. Kokiai nesąmonei, kokiai avantiūrai ryšiuosi tada. Nes kiekvieną ištemptą jausmų užslopinimą galiausiai vainikuoja siaubinga, neapgalvota kvailystė...
Baisu, bet tikiuosi, tai ateis ne greit. Ir galėsiu džiaugtis tuo, kas yra dabar. Nes šiaip džiugu ir paprasta. Ir gera gyventi be didelių rūpesčių, tyliai ir atsargiai užkamšant atsiradusias spragas.
Myliu jus jau vien už tai, kad esat!
