Ruduo visur

Ruduo - labai nostalgiškas metas. Kam gaila šilto oro, kam atostogų, kas dar kokių priežasčių suranda. Žodžiu: "Nieko gero. Šalta." Ir sakyčiau tikrai šalta. Kur tai matyta, kad aš sėdėčiau namie apsimuturiavus šaliku. Nors iš kitos pusės ne namie ir sėdžiu. Ar jau visgi galiu šią vietą vadint namais. Gyvenu čia jau daugiau nei mėnesį, pripratau, sava viskas, bet ne namai čia. Namai bus ten, kur kiekvienas milimetras bus mano ir galėsiu daryt ir keist ką noriu. O kol kas taip nėra. Taigi čia ne namai.
Toliau ką aš šitokį rudenį veikiu. O gi nieko drįsčiau teigti. "Kūrybinės industrijos" mažai kam ką sako, o ką aš mokausi irgi negalėčiau nupasakoti. Ir nepasakyčiau kad iš vis aš labai kažką mokausi. Aišku atsiskaitymai žiauriai artėja, svarbus reikalas - muzikinis klipas vis dar kiaušinio stadijoj (lyg ir dainą turiu, bet tuo viskas ir baigiasi), o aš sėdžiu su kompu lovoj ir dažniausiai stumiu laiką pačiais nenaudingiausiais būdais (serialų žiūrėjimą jau galima būtų laikyti naudingai praleistu laisvalaikiu), dar valgau kartais arba geriu pieną arba arbatą ir laukiu savaitgalių kad grįšiu namo ir važiuosiu į žirgyną ar šiaip būsiu užsiėmusi kuo nors. Nes kitaip mane visoks nerimas, liūdesys ir sąžinės graužatis pult pradeda. Nes vis dar neatsigaunu nuo tobulai netobulos vasaros atgarsių, kai svajonės gimė, dužo, vystėsi, tada aš jas apleidau dėl kitų svajonių ir viskas išvis galiausiai sugriuvo ir likau be svajonių. Ne, iš tikro tai jos niekur nedingo, kai kurios netgi tikslesnį pavidalą įgavo. Bet nuo to nei geriau nei linksmiau. Kaip ten bebūtų rugsėjį buvo gražus oras. O tai, jau šis tas. Ir man atrodo, kad pagaliau einu rašyt dar vieno dalyko, taigi čia jau bus gana :)