Yra laiko ar ne, mano smegenis valdo vienas dalykas. O tas dalykas visai nemažas - maždaug 162 cm, nestambaus sudėjimo, šviesiaplaukis. Kai mes pagaliau susitinkam, abu netylim, nors ir ne visada vienas kitą suprantam. Ir aš jam amžinai jaučiuosi skolinga, nes jis man yra viskas. Yra sakoma "Jei ką nors myli, paleisk. Tavo tai bus tuomet, jei sugrįš.O jei ne, tai niekada tau ir nepriklausė." Paleidau - sugrįžo (matyt taip buvo lemta) ir nuo tos akimirkos tikiu - daugiau jo niekada nebe paleisiu. Kada nors jis bus mano.
Taip, bet vis dar neaišku apie ką čia aš šneku. Kas tas žavuolis išvedęs mane iš proto. Duosiu dar keletą užuominų: jam septyni metukai, su juo praleidžiu didžiąja dalį savo laisvalaikio, esam pažįstami jau ketvirtus metus ir jis man pats brangiausias vyras po tėčio. Manot tvirkinu jaunesnius už save? Neapsigaukit, aš ne iškrypėlė. Jis visai ne žmogus, jis - mano gyvenimo arkliukas.
http://www.youtube.com/watch?v=_ImM_L5uPow
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą