Taip jau yra, kad labai myliu savo gimtąjį miestą (taip, savo svarbumu jis man pakankamai didelis, kad nevadinčiau jo miesteliu). Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu iš Anykščių, gražiausios gamtos ir didžiųjų rašytojų krašto. Būtent ši vieta išugdė dabartines mano ir mano draugų vertybes. Čia prabėgo mano nereali vaikystė, apsupta gamtos, pievų, upės ir kiemo draugų. Čia aš kas rytą pėstute ėjau į mokyklą, vėliau dailę, šokius, dar vėliau važiavau į žirgyną ir turėjau galimybę kiekvieną dieną stebėti metų laikų pokyčius. Tik dėl savo gyvenamosios vietos gavau galimybę pamatyti pabėgusį iš ganyklos arklį, pasimetusį vaikštantį mašinų stovėjimo aikštelėj, prie balkono besiganačias avis ir vištas, per 5 ar 10 minučių pasiekti draugus, nueiti grybauti į šalia esantį beržynėlį, ryte nubėgti iki upės ir kitaip nepakartojamai leisti laiką. Kas be ko, artimesnėj ar tolimesnėj ateity svajoju vėl čia grįžti. Ilgam. O ne atostogoms.
Tačiau dabar, ta dalis, kai aš čia atostogauju. Na ir žinoma, vis dar gyvenu. Tik ne visą laiką. Ir čia yra daugybė man mielų vietų ir net porą kur man tikri namai. Bet dabar norėčiau pakalbėti apie vietą, kuri man be galo brangi, svarbi ir graži. Tiesiog neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai geležinkelio tiltas. Tvirtas ir stiprus, griūvantis ir rūdijantis ir visada toks pats gražus.Tiek daug kartų ten būta ir emocijų palikta, baimių įveikta ir džiaugsmo patirta. Tai daugiau nei tiesiog tiltas, tai - mano gyvenimo tiltas. Tiltas tarp praeities ir dabarties, laimės ir nevilties, tiltas kuris išklauso, paguodžia, paaiškina ir padeda suprasti. Tiltas, kurį aplankysiu dar daug daug kartų... :]
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą