Kasdienybė
Kaip kad praeitą kartą džiaugiausi, jog darbai dirbasi, pradedu gyvent normaliu ritmu ir įkvėpimas bei energija mano draugai, taip šį kart galiu pasiskųsti, jog viskas atvirkščiai. Visiškai negaliu susikaupti, noriu gulėt, skaityt knygas, naršyt kažką internete, bet jokiu būdu ne darbus dirbt. O reikia. Labai :/
 |
| Darbastalis. Su pačiom saldžiausiom vynuogėm, kokių kada esu valgius. Rimtai. Kaip netikros atrodė. |
Bet šiandien graži diena. Pasiėmiau iš pašto siuntinuką Velykinį iš namų, pagaliau išlindo saulė, mačiau pirmą šalpusnį žydintį ir mažytes garšvas. Ir pumpurėliai ant medžių, matomai, tuoj išsprogs. Trumpai tariant - pavasaris tikrai ateina, laikas gretai bėga, nespėsiu pamatyt, bet reiks jau ir namo kraustytis. Ir gaila, ir džiugu. Bet čia turbūt visiems erasmusams taip. :] Nes kažkaip jau šiek tiek pasiilgau savo nuolatinio gyvenimo, net jei jis ir nei kiek neįdomesnis nei čia. Bet tiesiog toks jausmas, jog čia atostogos, atskira istorija, kuri iš tiesų nevisai įsirašo į tą bendrą knygą. Labiau, kaip priedas. Nes vieną dieną tai bus tik atsiminimas - 5 mėnesiai Suomijoje. O visa kita - liks kur buvę. Ir aišku pasiilgau draugų, šeimos, arklių, kačių ir labiausiai pokalbių. Ir visai ne dėl kalbos ar dar ko. Bet pasiilgau savų žmonių, kurie jau žino kontekstą, kuriems nereikia iš naujo aiškint, kas, kaip ir kodėl. Gali būt kiek nori sarkastiškas, nusišnekėt į lankas, kalbėt metaforom ir pilstyt iš tuščio į kiaurą ir jie vistiek žinos, kas vyksta. Nes jie žino mane, o aš žinau juos.
 |
| Mėgstu, kai maistas gražiai atrodo. Prieš velykinės Velykos buvo praeitą savaitę. Su liepžiedžiais dar iš namų :} |
Įdomu tai, jog čia būnant dar labiau išlindo mano vidinis intravertas. Atrodė, kaip tik didelis šuolis iš komforto zonos ir lyg ir turėjau kažkaip persilaužti. Per tiek laiko. Na aišku, kai kuriose srityse patobulėjau. Bet bendrai žiūrint - susikūriau komforto zoną nejučiom pati. O ir likimas įdomiai sudėliojo viską. Nes jei būčiau gavus vietą bendrabutyje centre, būčiau buvus visą laiką apsupta žmonių ir priversta bendrauti. O dabar - turiu tobulas sąlygas būti viena. Ir tik jei jau labai norisi, ieškoti, su kuo pabendraut. Ir svarbiausia, kad nei liūdžiu, nei gailiuosi dėl to. Tas, turbūt, ir blogiausia. Jog aš net ir nenoriu tų žmonių įsileisti į savo gyvenimą. Bet turiu daug laiko pamąstymams.
 |
| Čia ežerai - vis dar po ledu. Ir sniego miške pilna. Bet tirpsta po truputį ir jie. Kur dėsis :D |
Visuomet galvojau, jog esu gana atvira žmonėms. Na taip, atsakinėt į klausimus man sekasi žymiai labiau, nei klausti. O tylai užpildyti dažnai randu ką papasakoti iš savo gyvenimo. Bet ta prasme, kokiu būdu jie tampa man svarbūs - niekad nemąsčiau. Nes, iš esmės, man patinka visi žmonės. Vieni labiau, kiti mažiau (natūralu), bet stengiuosi per daug kritiškai nevertinti, o dažnai blogybių net nematau, kol kas nors pirštu nepabaksnoja. Ir man patinka nauji žmonės, karts nuo karto. Bendravimas, kuris neįpareigoja. Kompanijoje taip sakant. Bet ir viskas. Daugiau nieko. Su pakartojimais, karts nuo karto. IR suvokiau, jog paskutinį žmogų įsileidau į gyvenimą 2013 metais. IR nors sutikau daug naujų įdomių žmonių - nope, jie vis dar kažkur šalia, bet ne iki galo. Nesakau jog nerūpi. Bet ne taip labai. Ir išvada tokia - ne taip jau lengva man tuos žmones įsileisti/prisileisti. Ir tam mažiausiai pusmečio reikia nuolatinio bendravimo (+/-, nes priklauso kiek bendrų interesų turim ir kiek bendrų būdo bruožų). Ir kažkaip visai man neparūpsta bandyt kažkokį užsienietį/ę įsileisti į savo gyvenimą. Ar bent jau nesutikau nieko, kas rūpėtų labiau, nei visi atsitiktiniai žmonės (kas yra irgi gana nemažai, nes man rūpi žmonės, nuoširdžiai sakau).
 |
| Net nežinau, kodėl nusprendžiau visus pamąstymus parašyt čia. |
O tie, kurie labai labai rūpi - nenoriu paleist nei vieno. Galim nešnekėt metus, nesusirašyt savaitėm, bet žinau, jog jie visad bus šalia. Nenutolę nei per centimetrą. Tiesiog bus daugiau medžiagos šnekoms ir tiek. Ir tas baisiai džiugu.
Velykos ir Talinas
Na ir kaip žinote, per Velykas keliavau į Estijos sostinę. Kelionė truko ilgiau, nei pasibuvimas mieste, bet vistiek buvo verta. Ir smagu. Prasiblaškymas iš kasdienybės. Nors ir keliavau viena, dėl to nei kiek neliūdėjau - lengviau ir greičiau. O dar ypač, kai nelabai kaip jaučiausi.
 |
| Įėjimas į senamiestį nuo uosto pusės |
Juokinga, bet pirmą kartą supratau, jog pasiilgau namų. Prekybos centre :D materializmas visiškas, bet tokios gražios kainos ir prekės. Ypač po pastovaus apsipirkinėjimo Lidl. Čia lyg po viso gyvenimo prie Norfos užeit į HiperRimi :D Prisipirkau sūrelių, Selgos sausainių, tirpios kavos 3in1, juodos skanios duonos su grūdais, šprotų, grikių (visą kilą parsitįsiau), tinginio šmotą ir dar šio bei to. Žodžiu laimės buvo pilna kuprinė. Tikrąja to žodžio prasme.
O senamiestis Talino tikrai labai gražus. Kažkuo priminė ir Vilnių, šiek tiek ir suomiškumo turi. Žodžiu savitas ir žavus. Ir nors girdėjau, kad labai klaidus, bet kažkaip mano vidinė navigacija, kaip visad, veikė puikiai. O dar vienoj vietoj prisiplakiau prie turistų, paklausyt, ką gidė šneka. Tai dar įdomiau buvo :D
 |
| Daugumos šalių ambasados įsikūrę senamiestyje. Teko ir pro Lietuvos praeiti, bet nebeįamžinau, nes fotoaparatas buvo maistu užkrautas :D |
Na ir dar džiaugiuosi, jog teko vėl šiek tiek po Helsinkį pavaikščioti. Kažkaip truputi pamilau tą miestą. Net labiau negu Tamperę, kas keistoka. Bet norisi man ten grįžti dar ir dar.
Taigi tiek to mano gyvenimo, nuotykių ir savianalizės šį kart. Daug darbų šiaip turiu padaryt. Ir nedarau. Bet teks. Nes ir taip jau truputi apleidau miegą. Bet žinau, jog man ilgai taip nebūna. Šiandien net gimė mini haiku apie miegą:
Sleep is love
Sleep is life
Go to sleep
Sleep.
Tokia ta gyvenimo prasmė, pasirodo. Ai ir dar grikiai. Nes jie yra gyvenimo tyrė. Labanakt! :D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą