Darbeliai

Kad nebūčiau jau tokia visiškai blogai ir apsileidus - reikia ką nors parašyti jums :] Nes visai neblogai ir įdomiai gyvenu, tik kad jau deadline'ų tris mėnesius atidėliotų prisikaupė, tai bandau neleist sau visaip švaistyti laiko, ko pasekoje nedarau iš vis nieko :D na gerai, darau iš tikrųjų, tik mažiau nei reikėtų. Todėl per artimiausias dvi dienas košmariškai daug padaryt reikia.

Turiu jau visą kolekciją selfių su kompu padarytų,
 sakau gal parodėlę kada reiks rengt ... :D

Išlydėjau ką tik Damaris, tai lieku gyvent savo butelyje visiškai viena (bendrabutis vadinasi :D). Šiaip ir visai džiugu, nes man be galo patinka vienai gyvent, žymiai daugiau nuveikiu, anksčiau keliuosi ir šiaip darau ką noriu, o ne laukiu kol žmonių aplink nebus (visiška nesąmonė, bet nelabai galiu suvaldyt šitą dalyką). Bet bendrai paėmus - patiko man su ja gyventi. Kažkaip labai netrukdėm viena kitai, nesiskundė, kad aš nebendrauju kartais. Ir šiaip mūsų tokia ir buvo keksiukų ir vyno draugystė. Na ir šiaip maisto. Tai kaip ir neblogai. Ir kai vakar jos draugai buvo atėję atsisveikint - irgi visi tokie keistai savi atrodė, tiek kartų matyti. Net savesni už daug erasmus'ų su kuriais kartu lyg ir mokomės tam pačiam pastate. Bet šie žmonės, kad ir ne draugai, bet vis tiek kažkaip šalia buvo visus tuos keturis mėnesius, tai visai smagu.

Keista matyt nuotraukas iš Lietuvos, kur jau želia žolytė, žydi narcizai ir sakuros, nes atrodo, ne daug čia vėsiau, bet iki žaliavimo dar reik palaukti. Dabar dar tik pats žibučių žydėjimas. Kas iš tikrųjų irgi labai nuostabu, nes aplinkiniuose miškuose jų čia milijonai. 

Šiaip labai keista, bet jau tokios pabaigos nuotaikos ateina, kai be galo gera galvoti, kaip bus smagu grįžus pagaliau susitikti su visais išsiilgtais žmonėm ir visus po tūkstantį kartų apkabinti (čiupinėsiu - neatsiginsit) ir tuo pačiu metu, kažkaip šiek tiek liūdna, nes nesinori šios mielos kasdienybės palikti. Nes gal ir nebuvo čia kažkokia gyvenimą keičianti patirtis, ar stebuklinga pažanga mokslų srityje, ar bendravimo, ar dar ko nors, bet, velnias, kaip man čia patinka. Tokia rami idiliška kasdienybė, kurioje atrandi daug naujų ir senų smulkmenų. Ar kartočiau - žinoma. Ar kažką keisčiau jei galėčiau - vieną dalyką. Būčiau neatidėliojus savo kelionės planų į Laplandiją. Bet visa kita manau liktų taip pat. Nes galima prisivaigt, kaip galbūt būčiau krausčiusis į centrą, turėjus socialinį gyvenimą, susiradus draugų ir t.t., bet tai ne aš Ir kažkokie įsivaizdavimai, kad labai jau gerai būtų buvę kitaip nepadėtų. Būčiau žymiai daugiau nervų išnaudojus, o ir piniginė su kepenim būtų žymiai labiau kentėję. Nes kitaip sunku man prisiverst eit pas žmones ir bandyt bendraut. Už tai teatre smagu, nes ten net stengtis nereikia - kažkaip iš kart visi savi buvo :]

Na ir pabaigai - prieš dvi savaites atsitiktinai pamačiau, jog Tamperėj vyksta žirgininkystės paroda/mugė (nežinau net kaip tokį renginį pavadinti). Tai aišku keliavau. Ne gaila buvo nei pinigų bilietui, nei šio be to nusipirkt, nes ir vėl supratau, kokia svarbi gyvenimo dalis yra žirgai man. Kur norėjosi tiesiog vaikščiot aplink, stebėt žmones, žiūrinėt inventorių, varžybas ir pasirodymus, ir pristatymus, ir viską viską, ir dar pakartot. Labai pasiilgau. Juokiausi, jog net arklio mėšlo kvapo pasiilgau :D Bet, trumpai tariant, buvo smagu ir gera.

Tai va tiek žinučių iš manęs, kitą kart dar ką nors papasakosiu, o dabar jau reik savo darbus rašyt, nes jie patys nepasirašo, kad ir kaip liūdnai ar piktai į juos žiūrėčiau :D