Vasario vidurys

Beveik pasinė nuotrauka, irgi,
 kad nepamirštumėt,
 kaip atrodau :D

Labas! Šiandien pas mane už lango toks oras, kad atrodo visiškas pavasaris jau. Saulutė šviečia, į lauką kviečia, tik kažkaip nosies ten nekišu, bent kol kas.

Planavau šį mėnesį kiek tik įmanoma taupyti pinigus - nesigauna visiškai. Bet nusipirkau normalią knygutę piešimui. Nes kažkaip paskutiniu metu ypač daug įkvėpimo ir idėjų turiu. Tik liūdna bet kažkaip kanalas smegenys-ranka-akys nesusijungia normaliai, ir rezultatais dažniausiai esu siaubingai nepatenkinta. Na bet bandai mokaisi ir tobulėji. Ir nesvarbu kad ir 20 blynas vis dar svyla.

Vis dar neturiu normalaus interneto, kas siaubingai užknisa. Negaliu kartais net nuotraukų į fb įkelt... Taip, taip savimyliškumo protrūkiai juodi man ir šiaip kažkoks dėmesio trūkumas.

Labai pavasariškas jausmas 

Dar vienas super-portretas.
Patinka man šitas.
Mieste visiškai.

Vakar toks baisus liūdesiukas užėjo, nes kaip niekad pasiilgau visų savo žmonių. Ir gėda pripažinti, bet, iš tiesų, šiek tiek laukiu, kol grįšiu namo. Ir tikrai ne todėl, kad man čia nepatiktų. Nes man čia be proto patinka. Tiesiog tiek daug visko palikau, kad kažkaip liūdna matyti, kaip gyvenimas toliau eina, tik be manęs kartu. Labai labai savanaudiškas požiūris, bet labai trūksta to įprasto gyvenimo.Ir kartais tokia tuštuma čia jaučiasi. Ir ne dėl to, kad viena dažnai būna. Vienai kaip tik mažiau tos tuštumos, nes panašiau į įprastą gyvenimą. O žmonės man čia svetimi.

Pirmą kart apsilankiau IKEA -
labai kūl, labai kartosiu
Lietuvėlėj.

Ir dar labiau užknisa, kad kai tik čia kažką rašau atrodo, kad:
a) viskas man blogai;
b) noriu namo;

c) man čia nepatinka;

d) esu nusivylus gyvenimu;
e) man visą laiką liūdna;
f) pasidariau skundų maišelis, nes gyvenimas yra lievas.

Bet tiesa tokia, kad nei vienas iš šių variantų čia netinka. Man čia be galo patinka, tiek universitetas, tiek miestas, tiek žmonės su kuriais būnu arba nebūna, vietos kuriose lankausi ar dar lankysiuosi, tai kad išdrąsėjau tam tikra prasme. Gyvenimas labai gražus, darau daug dalykų, kurių nedarau namie, nes, neva, jiems laiko neturiu. O čia jo turiu į valias. Skaniai darausi valgyt. Klausausi daug geros muzikos. Jei noriu galiu miegot iki pietų. Ir nesikelt iki vakaro. Galiu kur noriu ir kada noriu eit, nes nuo nieko nepriklausau. Ir pradėjau daugiau bendraut su butoke, kas taip pat labai džiugu. Labai džiaugiuosi teatro užsiėmimais, nes po kiekvieno karto, kai einam rengtis paltų ir skirstytis namo, jau laukiu kito pirmadienio. Nes visi žmonės ten be galo mieli, šilti ir draugiški. Ir labai jauku ten. Ir džiaugiuosi, kad pavyksta angliškai improvizuoti. Ir dar prajuokint kitus. Džiaugiuosi, kad galiu bėgioti. Ir stebiu kažkokius keistus savo pedantiškumo pėdsakus. Net eit skalbtis man tam tikra pramoga. Žodžiu, gyvenimas gražus, net neabejokit tuo! :]

Iš pažaidimų, kuriems, pagaliau, turiu
savo nuotraukų :]

Beveik valentinkės atvirukas. Tik ne valentinkės
ir ne atvirukas. Nes 13, penktadienis -
geresnė proga švęsti!

Tai va, pasiskundžiau - kaip visada, pasigyriau - kaip visada. Bet tiesiog taip gyvenu dabar. Ramiai ir maloniai su mažyčiais rūpestėliais, draugais sapnuose, pailsėjimais nuo poilsio, nuolatiniu susirūpinimu dėl Grantuko, ar jam viskas gerai (pastoviai susitinkam bent jau sapnuose), planais planeliais ką veiksiu, kai grįšiu ir kuriuos bandysiu čia įgyvendinti (kai kuriuos jau net rašytis pradėjau). Daug galvoju apie viską ir daug naujo atrandu. Ir tuo džiaugiuosi. Kasdien. :]

Smarkūs apkabinimai, mylimieji! :}

Pasivaikščiojimas iš niekur į niekur.