Vakar snigo, šiandien pavasaris

Taigi, toks jau tas pavasaris, čia šiaurėje, kad vieną dieną šilta, kitą sninga, o paskui vėl gražu. Ir nežydi dar vyšnios ir slyvos. Ir nežali dar beržai. Bet jau greitai, labai greitai.

Jau nutirpo visi ežerai ir upeliai. Paskutiniai sniego likučiai ištekėjo iš miško pakampių. Ir palengva vėl viskas atgimsta. Ir taip gražu. Visi garsai, kvapai, vaizdai. Gyvybė. Ir šiandien supratau, už ką esu labiausiai dėkinga šiam nuotykiui, o dar tiksliau - Suomijai. Ne tik už žmones, mokslus, draugus, teatrus ar patirtis. Labiausiai už galimybę bastytis po miškus, kokiuose dar neteko būti, ir greičiausiai gal net ir neteks daugiau. Kažkada kai su draugu austru ir dar viena suome šnekėjom, ko mes labiausiai pasiilgom čia būdami, jis sakė, kad kalnų. Na man kaip lygumų gyventojai čia kalnų visai netrūksta. Kaip tik, čia visur kalniukai-pakalnės. Ir dar ne visai maži. Bet šiandien manau supratau, koks tai jausmas. Nes grįžus bus labai keista matyti mišką su mažytėm kalvelėm, bet tik tiek. Be didelių uolų ir akmenų visur. Be mažų šaltinėlių trykštančių tarp akmenų. Be statokų skardžių. Ir vėlgi akmenų. Akmenų visur, didelių ir mažų, samanotų ir švarių, ir visokiausių atspalvių. Nes čia tokių neblogų puntukų gali rast kaip niekur nieko miške riogsančių. Ir visai jie nesiskaito dideli. Na gal tik man. Nes aš tai nepratus.

Ir pilna miške visokių paukščių ir jų balsų. Ir žiedų. Vienų jau bebaigiančių savo darbą, kitų dar besiruošiančių. Balų atspindinčių dangų, sudžiuvusių stagarų, iš naujo atgimstančių mažais lapeliais, mėlynių, besiruošiančių vasaros derliui, kamanių, tyliai dūzgiančių pažeme, voverių ir kiškių, tyliai šlamančių ir bandančių likti nepastebėtais. Gyvybės pilna. Grožio ir pusiausvyros. 

Nors dar ir neatrodo viskas labai gyva, bet pavasaris labai jaučiasi. Ir saulė jau šildo, nebe tik šviečia.

O miškas čia toks rimtas, ne tai kad keli medeliai, bet visa šimtametė giria. Ir visur takeliais. Ir žmogeliai bėgiojantys ar šiaip vaikštinėjantys.

Ir ežerai jau visai nutirpę. Gaila kad iki maudymosi sezono greičiausiai nesulauksiu.

Ir pati va nors kur nors pagaliau įsiamžinau, ką čia tik akmenėlius fotografuoti.

Va taip va visur ir auga atrodo ir medžiai ir krūmai, tiesiai iš uolų

Ant kalnelio apsidairiau

Įsiamžinau dar kartą :D

Į kitą pusę čia dar tokia, kaip ir pelkė. Žodžiu pieva su akelėm į dangų.

Mėlyna žemės akis su blakstienom.

Žydi dar visur.

O čia tai pati juokiausi, kad kaip kokioj
pasakoj - takelis akmenim grįstas
per gūdžią girią.

Ir būna va, kad randi sudraskytą akmenį miške!? :D

O čia, tas krioklukas, kur
 praeitą kartą fragmentas
 buvo.

O va čia, leidausi nuo kalno... Biškuti įšūkis buvo. Net gi kaip reikiant. Bet baigėsi sėkmingai :D

Upeliukas ir žibutės visur. Jų iš tikrųjų milijonai. Kur tik pasisuksi, bus :D

Na ir tramplinai,visu grožiu atsivėrę, šalia slidinėjimo trasos.

Labai jau banalus šitas mano tekstukas šiandien. Bet kažkaip miškas įkvepia. Gerų emocijų ir energijos. Nors dvi valandas kalnais ir kemsynais prasibasčius nuovargis jaučiasi. Bet jėgos kitos jaučiasi. Tos, kur skatina džiaugtis viskuo, kas aplinkui. Nes gamtos jėga visur tokia pat, namai čia ar ne. Nes gamta visų namai.